Pastaruoju metu vis dažniau girdime apie nuodus mūsų aplinkoje ir maisto produktuose, sveikatai pavojingas kosmetikos priemones. Tai tampa mūsų tarpusavio diskusijų tema, nauju įpročiu stebėti maisto etiketes ir rinktis produktus be papildomų priedų.
Kaip suprantame, maisto kokybės prekybos taškuose pakeitimas – labai sudėtingas procesas, priklausantis ir nuo teisinių sprendimų, ir nuo moralinių pardavėjų vertybių, bet pasižiūrėkime, ką mes galime keisti, ir ar tai, ką galime pakeisti iš tikrųjų, patys norime tai daryti.
Svarbiausia – norėti pasikeisti
Pakalbėkime ne apie nuodus mūsų parduotuvių lentynose, bet apie tuos, kuriuos susikuriame savo puoduose ir lėkštėse.
Maisto gaminimas tik atrodo paprastas, o iš tikrųjų tai sudėtingas biocheminių virsmų procesas. Jo mes nesuvokiame ir nematome, o dažnai ir norime nesuvokti ir nematyti.
Ar kada teko susimąstyti apie tai, ką pasigaminate ir kuo tai virsta organizme? Statistika rodo, jog nelabai.
Lietuvoje drastiškai daugėja susirgimų onkologinėmis ligomis, o mes vis dar mažai skiriame dėmesio šios bangos kilimo priežasčiai išaiškinti. Jei pastudijuotume atidžiau, suprastume, jog didelės dalies onkologinių, sąnarių degeneracinių, lėtinių ligų ir kitų negalavimų galėtume išvengti vien tik pakeitę savo mitybos įpročius. Tačiau pirmiausia reikia norėti pasikeisti.
Mitybos chemija
Nors mano darbo praktika tėra 15 metų, tačiau per tokį trumpą laiką teko pastebėti, jog didžioji dauguma susirgusių žmonių renkasi kelią į nebūtį, nes kita kryptis – į savo paties gyvenimo valdymą – jiems būna per daug sudėtinga.
Taigi koks maistas gali numarinti?
Spartoje virėją, paruošdavusį skanų, bet nenaudingą valgį, numesdavo nuo uolos – tai buvo traktuojama kaip sąmoningas pasikėsinimas į gyvybę: juk karys, pavalgęs tokio maisto, turėtų mažiau energijos ir mūšyje jam išgyventi nebūtų buvę šansų. Už kokio maisto ruošimą pagal galiojantį įstatymą galima būtų sodinti kaip už sunkų kūno sužalojimą? Pirmiausia tai už tradicinių cepelinų, kotletukų su bulvėmis, karbonadų su bulvių koše – kitaip sakant, už taip mūsų mėgstamo maisto gamybą. Valgymas – kitas reikalas. Jei kas nori nusinuodyti, tas ir nusinuodys – lėtai bei skausmingai.
Jau matau, kaip gerbiamo skaitytojo veidas keičia formą iš nuostabos ir pasipiktinimo: kas galėtų taip rašyti apie lietuviams tokį šventą dalyką kaip cepelinai ir visą kitą TIKRĄ maistą? Gerai, drįstu ir paaiškinsiu kodėl.
Pirmiausia, ar jūs kada susimąstėte, jog maistas – tai biocheminių ir cheminių medžiagų junginys? Vadinasi, po to, kai jis patenka į organizmą, reakcijos būna keleriopos, nuo neutralių iki labai audringų. Tai gali būti panašu į tas reakcijas, kurias mes puikiai prisimename iš chemijos pamokų: pavyzdžiui, kalio permanganatas ir vandenilio peroksidas būdami atskirai yra pakankamai stabilios medžiagos, tačiau jei jas sumaišysime – bum! Taip ir maistas mūsų organizme, vienu atveju visiškai gerai, o kitu...
Kodėl cepelinai blogai
Cepelinai – tai krakmolo ir mėsos darinys. Krakmolas susideda iš dviejų dalių – amilozės (pakankamai lengvai virškinamo angliavandenio) ir amilopektino (labai sunkiai pasisavinamo angliavandenio). Jis pradedamas virškinti burnoje veikiamas amilazės fermento, toliau skaidomas iki gliukozės dvylikapirštėje žarnoje ir plonajame žarnyne. O mėsa burnoje nevirškinama. Šis procesas prasideda skrandyje, veikiant fermentui pepsinui ir dar keliems baltymus virškinantiems fermentams.
Virškinimas ir pasisavinimas baigiamas dvylikapirštėje žarnoje bei plonajame žarnyne – taigi baltymo ir angliavandenių pasisavinimo keliai yra skirtingi. Bet tai dar ne bėda.
Pirmiesiems tapetams klijuoti vietoj klijų močiutės naudodavo krakmolo viralą. Šią medžiagą tereikėdavo pakaitinti, ir gaudavosi lipni, į kisielių panaši masė. Bulvės cepeline ir yra krakmolas. Pakaitintas puode, pradėtas virškinti burnoje – štai ir puiki gleivių masė. Taigi kramtydami tokį patiekalą mes sumaišome du skirtingus produktus į vieną, maistas truputį apsivirškinamas burnoje, po to slysta į skrandį. Čia toks pat procesas jau turėtų vykti su mėsa, tačiau kadangi ji apvoliota krakmolu, apvirškinama tik šiek tiek. Jei dar skaniai atsigeriame, visa nepabaigta virškinti gliti masė keliauja žarnynu.
Kol plonajame žarnyne dar yra fermentų ir darbą atlieka gerosios bakterijos, dalis maisto apvirškinama, tačiau toliau jis patenka į storąjį žarnyną. Čia jau fermentų ir bakterijų pagalbos tikėtis mažai vilties, tada ir prasideda puvimo procesas. Jo metu formuojasi tokie nuodai kaip indolas, skatolas, paprastai tai vadinama „lavonų dujomis“ (tokios medžiagos išsiskiria pūvant lavonams).
Šios nuodingos medžiagos pro storosios žarnos sieneles patenka į kraują. Ten jos turi būti neutralizuotos kepenų fermentų sistemos, vadinamos bendru citochromo P450 pavadinimu. Atsiradę nuodai kraujyje ir kepenyse silpnina imuninę sistemą, rūgštėja visa organizmo terpė. Atsiranda galimybė vystytis visoms su imunine sistema susijusioms ligoms: vėžiui, sąnarių ligoms, uždegimams ir t. t. O jei visa tai dar užgeriama alumi?
Apie šį gėrimą galėtų būti visai kita tema. Alus – moteriškas gėrimas, nes apyniai yra moteriškų hormonų koncentratas. Pasižiūrėkite, kaip atrodo jį mėgstantys vyrai: pakritęs pilvukas, krūtinė – visiškas estrogenų poveikio padarinys, o silpnosios lyties išmintis apie pilvukus sako: „Kuo arbūzas didesnis, tuo kotelis labiau sudžiūvęs.“
Gyvenimą renkamės patys
Žmonės, girdintys šiuos teiginius, dažnai prieštarauja: „Va, mano tėvai taip valgė ir išgyveno iki garbaus amžiaus...“ Išgyveno? Kai jiems buvo po 90 metų, jie plaukiojo, bėgiojo, nejautė skausmų ir linksmai džiaugėsi senatve? Ar naudojo didelius kiekius vaistų, vaikščiojo pasiramstydami lazdomis ir vis skundėsi gyvenimu?
Jei pirmas variantas, galima žemai lenkti galvas. Tai tikrai fenomenalus pasiekimas. Bet apsidairius aplinkui taip neatrodo. Skausmas, sąnarių, širdies ir kraujagyslių ligos, onkologija, nuodijimasis vaistais – tai kasdienybė.
Tačiau jau yra žmonių, kuriems labiau patinka nekęsti skausmo ir ligų. Norint tai pasiekti, kitą kartą tereikia pasižiūrėti į savo puodus ir lėkštes, bet pirmiausia reikėtų žvilgtelėti į savo širdis.
Autorius Arūnas Atraškevičius
