Armėnai vėl visur pravedė "genocido minėjimus". Toliau kurstoma neapykanta viskam, kas turkiška. Tokio rasizmo aš dar nemačiau.

nes patys armėnai vadina save ne "armėnais", o "haikais". Neaišku, kas ir kada pradėjo armėnų (persų atmainos) pavadinimą taikyti haikams (dabartiniams armėnams, kaip mes dabar juos suvokiame).

Įdomiausia yra tai, kad Tigranas - vienintelis istorijoje žinomas armėnų karalius, keliasdešimt metų valdęs šalį pirmame amžiuje prieš Kristų, buvo ne armėnas, o parfietis (persų atmaina). Maža to, žodis "Armėnija" irgi yra persų kilmės, taip vdinosi vakarinė senovės Persijos provincija.
Kadangi pirmi tekstai armėnų kalba atsiranda tik maždaug penki šimtai metų po Tigrano, kilo abejonių, ar Tigrano Armėnija apskritai turi ką nors bendrą su dabartiniais armėnais, ar tai nėra dar viena armėnų klastotė.

Nieko nematau blogo, kad pateikiami tų įvykių vertinimai ir diskutuojama. Tai kaip tik normalu ir nei kiek nieko neprovokuoja, kaip čia rašo kai kurie defektyvaus proto veikėjai. Pagal tokį supratimą apie užsienio įvykius ir istoriją išvis nieko nebūtų galima rašyti. Tik va asmeniškumų ir aiškinimųsi kas čia kieno sutuoktinis - nereikia. Neįdomu. ne korupciją ir turto grobimą tyrinėjame.

Tačiau klastočių griebiatės būtent Jūs, ponia, ir būtent Jūs kurstote tautinę nesantaiką.
Kiek Jums ir nuo kada moka rusai?

Svetimų razborkių Lietuvai tikrai nereikia, bet kam tada reikėjo pripažinti tą niekad nebuvusį "armėnų genocidą"?

Na jau tikrai ne azerbaidžaniečių ginti.

Ruslanas lietuviškai nešneka ir nerašo.

Aukos jūs esta abu su savi vyru, jei tik šito azerbaidžaniečio subtilių pastebėjimų deka esate priversti prisipažinti plagiatu.
Ir naudojate, kaip supratau, vien tik KGB šablonus. Gėda.

Mano "proarmėniškos ausys" išdygo 1971 m., kai su Lietuvos Rašytojų sąjungos siuntimu ir kaip Vilniaus universiteto stažuotoja išvykau Į Jerevaną makytis armėnų kalbos, kad galėčiau versti armėnų literatūrą. O kai mokaisi kalbos, tai neišvengiamai susipažįsti ir su tos šalies kultūra, istorija ir žmonėmis. O ištekėjau vėliau ir iki šiol to nesigailiu. Tokio doro ir taikingo žmogaus, kaip mano vyras, paieškoti reikia ir nelengva būtų rasti Ne veltui jis buvo dvi kadencijas renkamas Tautinių bendrijų tarybos pirmininku... Dėl P. Gamzajevo taikingumo galvos neduočiau nukirsti, bet nemanau, kad jis kibtų Ruslanui Arutiunianui į į atlapus.
Taip pat nemanau, kad istorinių faktų išdėstymas ir skaudžių datų minėjimas yra "razborkės" ir neapykantos kurstymas. O jei azerų pusė griebiasi klastočių, tai manau, būtina jas paneigti. Tik tiek.