„Galiu drąsiai pareikšti, kad tokių kaip Daktarai nebėra jau gerą dešimtmetį. Apie juos mums, paprastiems mirtingiesiems, primenate tik jūs, žurnalistai. Po jų organizuoto nusikalstamumo istorijoje buvo kur kas rimtesnių ir žiauresniais metodais veikusių grupuočių“, – taip ne per seniausiai per vieną privatų pokalbį prie puodelio kavos man pareiškė vienas aukščiausių pareigų Kriminalinės policijos biure einantis asmuo.
O juk viskas prasidėjo nuo vieno nebetylėti nusprendusio žmogaus.
Atviras Kapucino pareiškimas
Per ilgai trukusias derybas šiaip ne taip pavyko surasti ir pakalbinti žmogų, tapusį vieno paskutinių įžūlių Daktarų gaujos vyrų išpuolių auka. Tačiau duoti interviu jis sutiko tik su sąlyga, kad neatskleisiu jo tapatybės. Tad šiame pasakojime jį pristatau taip, kaip nuo neatmenamų laikų vadino buvęs artimas jo vaikystės laikų bičiulis H. Daktaras, – Kapucinu.
„Mes su juo (H. Daktaru. – Red.) kaimynai buvome nuo vaikystės, – savo pasakojimą pradėjo Kapucino pravarde žinomas vyriškis, kuris ilgą laiką gyveno valstybės saugomų liudytojų prieglaudoje. – Prieš daugelį metų balandžius laikėme ir normaliai bendravome. Tai buvo maždaug 1987–1990 metais. Tada buvome geri draugai, ne taip, kaip kaimynai pažįstami būna: labas ir viso gero. Mes su juo išties artimai bendravome. Ir pasportuodavome, ir kartu į pirtį nueidavome. Bet po to, kai pamačiau, kas jis, nusprendžiau atšokti. Pamačiau, kad jam ir jo aplinkai nėra nieko švento. Ten tokie žmonės, kad ir tėvą, ir motiną už rublį parduos.“
Praėjus daugeliui metų Kapucinas pasigailėjo buvusios savo draugystės su H. Daktaru. Už tai jam teko brangiai sumokėti.
Prasidėjo viskas lyg ir nekaltai – nuo noro pasikalbėti.
„Iš pat pradžių jis atsiuntė vieną tokį bendrą pažįstamą, – prisimena Kapucinas. – Jis pareiškė, esą Daktaras nori pasikalbėti. Atsakiau, kad sąžiningai gyvenu, dirbu, neturiu reikalų, neturiu net noro apie ką nors šnekėti. Tai kartojosi kelis sykius. Galiausiai jam trūko kantrybė, jis pats atvažiavo į mūsų butą. Atvykęs pareiškė: „Kodėl tu toks išdidus? Neatvažiuoji, nepasikalbi.“ Pasakiau, kad dirbu ir su tais senais reikalais nieko bendra neturiu.
Tai išgirdęs jis pareiškė: „Jeigu dirbi, žinau, namą gerą statai, parduosi. Reikia, kad bachūriukams padėtum.“ O ta vadinamoji bachūriukų chebra – tai jo sūnus Enrikas Daktaras, žmona Ramutė Daktarienė. Aš jam tiesiai pasakiau, kad tikrai neduosiu, nemokėsiu. Jis pareiškė: „Nemokėsi, pats žinai, kas bus. Arba kaip Mongolas (Rimantas Ganusauskas, buvęs vienas Daktarų bosų, kuris iki šiol nesurastas, manoma, saviškių nužudytas ir užkastas viename pakaunės miškų. – Red.) į Ameriką išvažiuosi.“
Apšaudė stebint praeiviams ir… policijos patruliams
Psichologinis teroras tęsėsi kone pusę metų. Daktarai Kapuciną kalbino ir gražiuoju, ir grasino, net du kartus bandė pagrobti – niekas nepadėjo.
Kapucinas reikalaujamos šimto tūkstančių litų sumos mokėti nesiruošė.
Taip atėjo 2005-ųjų gegužės 6-oji.
„Atvažiavome su žmona į polikliniką. Ji nuėjo penkioms minutėms pas gydytoją, o aš likau sėdėti mašinoje prie vairo, – lemtingos dienos įvykius prisimena Kapucinas. – Pamenu, sėdžiu ir privažiuoja iš šono vienas BMW automobilis. Akivaizdžiai užstato, paskui kitas privažiuoja iš užpakalio. O priekyje stovėjo kažkieno mašina, tad aš negalėjau išvažiuoti. Iš vieno privažiavusių BMW iššoko du vaikinai, vienas apibėgo aplink mašiną, kitas iš karto prie durelių. Ir pradėjo pro stiklus šaudyti.“
Norėdamas atidžiau pažvelgti į šią istoriją, turėjau susipažinti su iki šiol Vilniaus apygardos teismo archyve saugoma baudžiamąja byla, kurioje yra dokumentas su minėtame išpuolyje dalyvavusių kauniečių banditų telefono pokalbiais.
Sklaidydamas šią medžiagą kai kuriuose smulkiai surašytuose pokalbiuose aptikau itin išraiškingų ir padarytame nusikaltime dalyvavusių vyriškių kaltę aiškiai pagrindžiančių frazių. Vieno byloje minimų asmenų prieš pat paleidžiant šūvius ištarti žodžiai skamba taip: „Sukapojam į kojas, n…, jį!“
Apie ginkluotą išpuolį išgirdo tuo metu gydymo įstaigoje buvusi Kapucino žmona.
„Užėjau, sėdžiu priimamajame. Staiga išgirdau keistus garsus, trenksmus. Apie šaudymą tikrai nepagalvojau. Juk kas gali patikėti, kad vidury dienos galėtų nutikti tokie dalykai. Be to, daugiabučių kieme buvo nemažai žmonių. Tad nė minties nekilo, kad už lango gali būti šaudoma, – prisimena Kapucino sutuoktinė. – Paskui įėjusi pas gydytoją išgirdau vyriškus balsus. Pro langą pamačiau kiaurą mašinos stiklą ir nueinantį Darių Mačianską (vieną tuomečių H. Daktaro torpedų. – Red.). Pamačiau jo paskutinį judesį su ginklu rankoje. Po akimirkos jis sėdo į mašiną, dar atsisuko į mus. Kaip atsidūriau prie mašinos, tikrai nebeatsimenu. Pamenu, kad radau kruviną vyrą.“
Užpuolikai paleido šūvius Kapucinui į kojas.
„Dar spėjau kažkiek sėdynę atslinkti. Manau, būtų į pilvą šaudę, bet kai sėdynę atslinkau, tai į kojas pataikė, – apie užpuolikų ataką pasakojo Kapucinas. – Iš užpakalyje mane blokavusio BMW iššoko D. Mačianskas. Jis įsiveržė pro galines dureles ir laikė mane už sprando. Paskui, kai sušaudė kojas, stengėsi mane išvilkti iš mašinos. Rankomis buvau įsirėmęs į vairą, todėl ir neišvilko. Nors mėgino tai jėga padaryti trise.“
Prieš 9 metus ne tik Kauną, bet ir visą Lietuvą šokiravęs banditų išpuolis nustebino net aukščiausias pareigas einančius šalies kriminalistus.
„Žmogus buvo suluošintas visam gyvenimui. Niekas nežino, kas būtų nutikę, jeigu būtų pavykę jį pagrobti, – kalbėjo vienas įtakingiausių Kriminalinės policijos biuro darbuotojų Andžejus Roginskis. – Neaišku, ar jį kada nors būtume pamatę. Savo praktikoje turėjome ne vieną atvejį, kai žmonės dingdavo be žinios. Po to nebepavykdavo išsiaiškinti, kas su jais nutiko, nors faktiškai žinojome, kad gyvų rasti tikimybės beveik nėra.“
Po šio įvykio Kapucinas apsisprendė duoti parodymus. Tais laikais tai buvo toks išskirtinis atvejis, kad į šios bylos tyrimą iškart įsitraukė aukščiausi Lietuvos teisėsaugos pareigūnai.
„Bent jau mano praktikoje labai retas atvejis, kai žmogus aukoja asmeninę ramybę siekdamas duoti parodymus prieš tokį autoritetą kriminaliniame pasaulyje turinčius asmenis ir dar būdamas nukentėjęs liudytojas, – kalbėjo Tomas Meškauskas, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras, tyręs reketuojamos kauniečių poros bylą. – Dabar kur kas dažniau susiduriame su situacijomis, kai bendradarbiauti su policija ar suteikti tikrai vertingos informacijos ryžtasi tik tokie asmenys, kurie patys susikuria problemų. Tačiau šiuo atveju situacija buvo visai kita. Žmogus, kurio niekas nevertė to daryti, sutiko bendradarbiauti, davė parodymus. Kita vertus, jis neturėjo pasirinkimo, kaip visa tai išspręsti.“
Tuo metu Kauno teisėsauga turėjo tokią prastą reputaciją, kad daugelis laikinosios sostinės policiją laikė dar vienu Daktarų gaujos filialu. Tad buvo nuspręsta šį nusikaltimą narplioti vilniečių pareigūnų pajėgomis.
„Tada, kai į mane šaudė, užpakalyje stovėjo policijos mašina. Ji kažkodėl buvo sustojusi. Pažiūrėjo, kas šaudo, kažkiek pastovėjo ir nuvažiavo. Pamenu, kad tai buvo mašina su švyturėliais, – atvirai prieš įjungtą vaizdo kamerą kalbėjo Kapucinas. – Nežinau, ar jie netyčia sustojo ir grožėjosi tuo vaizdu. O gal pats H. Daktaras juos atsiuntė pažiūrėti, kad viskas būtų gerai?.. Po to, kai jau gulėjau ligoninėje, mane pasiekė kalbos, kad minėti pareigūnai buvo atleisti iš pareigų.“
Prisipažino nebeturįs draugų
Buvęs generalinis prokuroras, dabar Seimo narys Artūras Paulauskas pareiškė, kad anuomet H. Daktaras policijoje turėjo nemažai patikimų žmonių.
„Kartą įvykdžius prieš jį, kaip jam atrodė, pasikėsinimą, buvo suimti nusikaltėliai ir policijoje jie buvo tardomi. Jų buvo klausiama, ar ne jie prieš H. Daktarą suorganizavo pasikėsinimą. Kaip vėliau man pasakojo vienas žmogus, jo parodymai buvo tikslinami skambinant pačiam H. Daktarui ir klausiant, ar atitinka jo parodymus. Jis man sakė tardymo metu supratęs, kad čia veikia viena chebra ir kad jam tenka ne tik prieš policininkus, bet ir prieš patį H. Daktarą aiškintis.“
Po nepavykusio bandymo pagrobti vaikystės laikų draugą H. Daktaras buvo dar keletą kartų susitikęs su Kapucinu ir bandė saldžiomis kalbomis užglaistyti šį, anot jo, nesusipratimą.
Tačiau H. Daktaras nesusivokė, kad šie pokalbiai filmuojami.
Į vieną tokių susitikimų su Kapucinu, tada lydimą policijos apsaugos, H. Daktaras atvyko su žmona Ramute. Šis pokalbis vyko viename Druskininkuose veikiančių restoranų. Siūlau kelias įdomiausias šio nusikaltimo byloje surašyto H. Daktaro ir Kapucino pokalbio, kurio kalba netaisyta, ištraukas. Šio pokalbio metu H. Daktaras aiškiai Kapucinui leidžia suprasti, kad jis neatpažintų jį sužalojusių ginkluotų užpuolikų, taip pat užsimena apie savo susilpnėjusią įtaką Kauno gangsterių pasaulyje.
H. Daktaras (H. D.): Dabar geriausia, kad čia būtų viskas baigta, rami galva tau ir man.
Kapucinas (K.): O kaip dabar čia pabaigsi?
H. D.: Paprastai, b***t, kaip.
K.: Kaip paprastai taip? Paprastai man nusišaut?
H. D.: Ne, nu tu durnas.
K.: Nesuprantu biški.
H. D.: Nu paprastai, nu, buvo, buvo įvykis, b***t, ten nei vieno neatpažinai, ne šitie, n****i, ir viskas, ir viskas baigėsi.
K.: Žinok, manęs nesupažindino, bet, kiek aš žinau, kad tenai prisipažinę yra. Nes advokatas kaip pareiškė, kad, karoče, kad ten jie gynėsi.
H. D.: Ne, jie nori tik šitą paskutinę versiją ant teismo taip pasakyt.
K.: Ir anksčiau girdėjau kažką tokio.
H. D.: Paskutinta versija tai čia šitam teismui, jeigu nieko nebus, kada vienas prisipažįsta ir sakys tai, blet, žinok. Paskutinta versija, taip nei vienas nieko neprisipažįsta… Aš tau kaip draugui sakau, geriausia tavo versija. Šovė? Šovė. Bet ne šitie dalb***i, viskas tau, sau (neaiškūs žodžiai).
K.: Kam tu, bl*t, su tokiais susidedi, kad jie durniai tenai natūralūs.
H. D.: Aš su jais nesusidedu. Aš Mačkos (Dariaus Mačiansko) nėkart nematęs, jis, blet, popierinis mano padelnikas, aš jo nei kartą nebuvau matęs. Aš Prancūzijoj susitikau su juo, bl*t, žinai, jis atvažiuosiu, bl*t, į Kauną, taip, kitaip, blet. Davai, nu atvažiuok. P*st, atvažiuoja, bl*t, pas motiną cepelinų pavalgyt, pakalbėt, bl*t. Aš sakau, Dariau, niekur nelendu, ką jūs norit, tą darykit, man poc**i dabar. Aš atsėdėjau už visus už visus, už visą visą Kauną, man daugiau jau, na**ui, nereikia…
Dabar visi vienas su kitu, blet. Dabar nėra taip, kaip anksčiau buvome, draugiškai kalbėdavom. Dabar visi paticharia (kiekvienas sau, atskirai ir tyliai. – Red.). Vienas ką daro, bl*t, aš kai grįžau, sakau, davai kokį nors biznį, įtraukit mane, bl*t. Kiekvienas atskirai, Džeimsas daro savo, Ilgas savo, Batka savo, visi savo. Nieks nepritraukė. Visi paticharia varo, bl*t. Nėra, nėr iš ko gyvent, bl*t. Anksčiau matei, kaip buvo, Vilniuj eilės stovėdavo, nac**i, tų verslininkų pilna. Dabar b…, visi bėga, visi su manim bendraut nenori. Nei Luras, nei Goga su manim irgi nebendrauja, nieks nenori, visi bijo, na**ui, na**ui su manim problemos. Apuokas, ir tas, pabėgo, bl*t. Visi pabėgo na**ui, vienas. Baigėsi. Vienas turi, visi turi savo biznį, turi savo namus. Per šešis metus viską praradau. Nei aš kokio biznio turiu, nei ką… Padavė pinigus ir gyvenu, viskas jau, visi razašlis (išsiskirstė. – Red.), pats supranti…
Tos kalbos, kad pasikėsinimą, kad čia mano draugai pridarė, na**ui. Kokie jie mano draugai, bl*t? Pas mane tų draugų, bl*t, nėra, kai sėdau, pastebėjau, kas tie draugai, nei vieno neliko tų draugų, bl*t. Va, draugas mano geriausias, šviesi… (turima omeny žmona. – Red.)
Spausti bandė per artimiausius žmones
Ilgas ir kruopštus Vilniaus kriminalistų ir prokurorų darbas galų gale baigėsi logišku rezultatu – H. Daktaro sulaikymu. Vieną 2005-ųjų lapkričio rytą pramoniniame Kauno rajone, tiesiog gatvėje, surengtas sulaikymas gaujos vadeivai buvo visiškai netikėtas.
„Pasakysiu vienu žodžiu – jam buvo šokas, – sakė Daktarų gaujos boso sulaikymą koordinavęs A. Roginskis. – Man pačiam teko dalyvauti šioje operacijoje su kitais kolegomis, kurie padarė milžinišką darbą dokumentuojant šio nusikalstamo susivienijimo ir konkrečiai H. Daktaro veiklą. Manau, kad sulaikymas jam buvo visiškas netikėtumas. Ko gero, jis nesitikėjo, kad visa tai išsirutuliuos į tai, ką mes dabar turime.“
Tąsyk suėmus H. Daktarą, išaiškėjo ir tai, kad Kapucinas ir jo žmona ruošiasi liudyti teisme. Gauja metė visas pajėgas, kad tik šie parodymai būtų pakeisti, prisijungė netgi H. Daktaro ištikimiausios moterys – žmona ir motina.
Tačiau Kapucinui ir jo žmonai kategoriškai atsisakius derėtis su nusikaltėliais, banditai ėmė spausti visais frontais. Jie nepamiršo nieko – nei šios poros artimųjų, nei draugų.
„Kartą pas mano mamą apsilankė H. Daktaro pasiųstas žmogus ir tiesiai pareiškė: „Jūs jai pasakykite, kad tegul geriau atsiima visus pareiškimus, nes pati suprantate, kad ilgai negyvens.“ Aiškiai leido suprasti, kad tas, kuris su H. Daktaru pykstasi, ilgai negyvena, – siaubingas banditų teroro dienas prisimena Kapucino žmona. – Daktaro moterys per vieną močiutę susirado mano jaunystės laikų draugę ir per ją prašė, kad atsiimčiau parodymus, kad pakeisčiau viską. Ramutė (H. Daktaro žmona. – Red.) sakė: „Ant kelių prieš tave atsiklaupsiu, tiktai tu pasakyk.“
Visų įtariamųjų kaltė šioje Kapucino užpuolimo ir turto prievartavimo byloje buvo įrodyta ir visi jie ilgiems metams sėdo už grotų. Visi, išskyrus gaujos vadeivą. Tyrėjams ir prokurorams taip ir nepavyko įrodyti, kad pasikėsinimą į Kapuciną organizavo H. Daktaras.
Jis irgi buvo nuteistas, tačiau tik už turto prievartavimą, epizodą su pasikėsinimu į Kapuciną išskyrus į atskirą bylą, kurioje gaujos vadeiva kaltinimų išvengė.
H. Daktarui paskirtos bausmės dydis Kapucinui sukėlė abejonių dėl teismo nešališkumo.
„Labai stiprių abejonių, – nelinksmai ištarė Kapucinas. – Juk H. Daktaras buvo teistas už reketą, teistumas nesibaigęs ir iš karto vėl reketas, bet gauna mažiau negu minimumą. Galiausiai aukštesnės instancijos teismas ir ieškinį sumažina. Tai daug ką pasako. Pirmas teismas buvo priteisęs kažkur 40 tūkstančių litų, o antras teismas sumažino, priteisė 8 ar 9 tūkstančius litų.“
Ši istorija Kapucinui ir jo šeimai nepraėjo be pasekmių. Jis visam gyvenimui liko invalidas, teko atsisveikinti su svajone gyventi erdviame nuosavame name, daugybę nepatogumų kelia juos iki šiol visur lydinti policijos apsauga.
Dar sunkiau įvertinti psichologines traumas ir žaizdas. Bet nei Kapucinas, nei jo žmona tuomet priimto sprendimo nepaklusti banditams nesigaili.
Sako, kad jeigu reikėtų, pasielgtų taip pat. Todėl šiandien jie miega ramiai.
2007-ųjų vasarą po pusantrų metų grįžęs iš kalinimo vietos H. Daktaras rado visai kitokį ne tik organizuoto nusikalstamumo, bet ir verslo pasaulį. Organizuotas nusikalstamumas per tą laiką stipriai pasikeitė. Kaune galvą kėlė naujos gaujos, o jo vardas jau nebesukeldavo tokio baimingo virpulio kaip anksčiau.
„Tuo metu jo autoritetas krito, atsirado daug naujų įžūlių besiformuojančių gaujų. Jų nariai, matydami silpnėjantį Daktarų gaujos autoritetą, jų ekonominį potencialą, ne visada paklusdavo net ir stiprių tarptautinių gaujų nuomonei, – pasakojo aktyviai prie Daktarų gaujos sužlugdymo prisidėjęs buvęs ilgametis Kriminalinės policijos biuro darbuotojas, dabar Seimo narys Vitalijus Gailius. – Vienas organizuoto nusikalstamumo klasikas dar maždaug 1997–1998 metais yra sakęs, kad ateina nevaldomų jaunuolių, kuriems negalioja jokių banditų įstatymai, metas. Vienintelis, kas juos motyvuoja, – pinigai.“
D. Dargio knygą „Mafijos kronikos” vis dar galite surasti Lietuvoje veikiančiuose „Pegaso” knygynuose bei internete: www.knygos.lt
„Daugeliui iš šiandienos jaunimo atstovų sunku įsivaizduoti, kas dėjosi anų laikų Lietuvos didmiesčių ir miestelių gatvėse, kai kone kasdieną nuo kulkų ir sprogdinimų krisdavo žmonės. Tai labai sunku suvokti šiandieninei jaunimo kartai, kai dabar aplink daugybė sėkmingai verslą plėtojančių, pasiturimai gyvenančių, brangius automobilius vairuojančių ir gyvenimo būdo ar vadinamojo „elito” atstovų kronikas akylai sekančių žmonių. Kas vyktų šiandienės visuomenės sluoksniuose, jei vieną dieną juos vieną po kito imtų žudyti samdomų žudikų armijos? Dabar daugeliui tai atrodo sunkiai suvokiama, tačiau 1992–1998 metais tai buvo kone kasdienybė visoje Lietuvoje”, - sako knygą „Mafijos kronikos” pristatantis D. Dargis.
