Šiauliuose legendų nestokoja net miesto nusikaltėliai. Sovietmečiu legendos buvo pasakojamos apie spekulianto R. Šiukštos pasakiškus turtus. Vėliau legendiniu tapo Šiaulių „princų“ ketvertukas, legendinį nusikaltimą įvykdė „mafijos tėvas“ V. Antonovas.
Apie juos, legendinius, ir ne tik nusikalstamo pasaulio šulus 2003-siais buvo rašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose.
Treningai neskatino mąstyti
Jau sovietmečiu vilniečiai, kauniečiai ir net klaipėdiečiai traukdavo per dantį šiauliečius - nė viename Lietuvos mieste nevaikščiojo tiek treningais "pasipuošusių" jaunų vyrų, kiek Šiauliuose. Nieko nuostabaus - po karo Šiauliai buvo beveik visiškai sugriauti, tad daugumą sparčiai augusio industrinio miesto gyventojų sudarė persikėlėliai iš aplinkinių kaimų.
Kaimiečiams bei darbininkams importiniai treningai atrodė labai gražu ir ką čia bepridursi. Mobiliojo ryšio telefonų tuomet dar nebuvo, automobilius įpirkdavo tik apie 20 metų taupę keturiasdešimtmečiai, tad "kietų" vaikinų atributai žiemą buvo importinė striukė "Aliaska", o vasarą - suomiški treningai (būtinai su rutuliukais ant rankovių). Žinia, uniforma tapę treningai skatino ne mąstyti, o treniruoti raumenis.
Ilgus dešimtmečius Šiaulių nusikaltėliai nestebino intelektu - nebent brutalumu. Milicijos suvestinės, kurios su slaptumo grifu buvo duodamos komunistų partijos miesto sekretoriui, o ne miesto laikraščiui "Raudonoji vėliava", mirgėjo pranešimais "pavogė", "sumušė", "atėmė".
Kita vertus, žurnalistams suvestinių ir nereikėjo - "Raudonajai vėliavai" cenzūra draudė bent kiek daugiau rašyti apie nusikaltimus, kad užsienio žvalgyba bei vietiniai idėjiniai kvailiai manytų, jog sovietinis gyvenimas yra be ydų, nusikalstamumo nėra. Na, beveik nėra. Pavartę 20-40 metų senumo "Raudonosios vėliavos" segtuvus veltui ieškotume pasakojimų apie miesto nusikaltėlius.
Tik nuolatinė rubrika "Nakvojo blaivykloje" bei milicijos ieškomų vyrų, vengiančių mokėti alimentus, nuotraukos. Ką ten nusikaltėliai, jei cenzūra net nepraleido žinutės, jog miesto parke nutrūkęs atrakciono variklis užmušė besisupusią mergaitę. Suprantama, nei "Raudonoji vėliava", nei juolab "Komjaunimo tiesa" nerašė apie bene turtingiausią sovietmečio šiaulietį R. Šiukštą, kurio ekscentrišką gyvenimą iki šiol gaubia legendos.
Ankščiau spekuliantas, dabar – verslininkas
Šiais laikais R. Šiukšta būtų gerbiamas verslininkas, o sovietmečiu galėjo bet kurią dieną pakliūti už grotų, kas galop ir atsitiko. R. Šiukšta supirkinėjo iš Lietuvos ir net Baltarusijos trikotažo fabrikų sunkvežimiais grobiamus verpalus, iš kurių pogrindiniuose fabrikėliuose buvo mezgami megztukai. Pastaruosius realizuodavo po visą sąjungą pasklidęs čigonų tinklas. Kartais visa R. Šiukštos šeima elgėsi kaip tipiški šiauliečiai, pinigų turintys daugiau nei proto.
Kartą po eilinio šeimyninio kivirčo R. Šiukštos žmona garaže sukapojo ir sudegino naują automobilį "Volga". Pasak legendos, spekuliantas psichiatrijos ligoninės gydytojams mestelėjo tokį kyšį, kad šie moterį kaipmat pasiguldė į palatą be durų rankenų. Pasak liudytojų, Šiukštienė medikus pamalonino ne menkesne suma, tad jau po poros dienų buvo pripažinta "pasveikusia" ir paleista namo. Žmona nuosavo namo garaže rado nupirktą naują volgą.
Nuo tėvo neatsiliko ir paauglys sūnus - jis iš tėvo slaptavietės rublius vogė saujomis, o gimdytojas tiek turėjo grynųjų, jog net nepastebėdavo trūkumo! Už tėvo pinigus sūnus itin dosniai vaišindavo draugus, siausdavo Palangoje, kartą vienam nepilnamečiam bičiuliui gimtadienio proga nupirko... motociklą "Jawa"!
Kitas R. Šiukštos verslas - spekuliacija automobiliais, kurių pirkti važiuodavo tiesiai į gamyklą Gorkio mieste. Kalbama, jog kurį laiką tokiose kelionėse R. Šiukštą lydėdavo pažįstami Šiaulių milicijos vadovai, už ką jiems būdavo dosniai atsilyginama volgomis už simbolinę kainą ar net dovanai.
Tačiau visų nenupirksi - kai gandas apie R. Šiukštos turtus pasiekė Vilnių, spekuliantas buvo suimtas. Kameroje jis ėmė kalbėti milicijos vadovams labai neparankius dalykus apie ryšius su jais bei padovanotuosius automobilius. Nežinia, kažkieno valia ar tai likimas, bet R. Šiukšta netrukus mirė susirgęs Tardymo izoliatoriaus kameroje.
Oficiali diagnozė - ūmiai išsivysčiusi kepenų cirozė. Prieš mirtį R. Šiukšta kameros draugams prasitarė ir apie šiurpius savo darbelius. Nusikaltėlis pasakojo pirkti automobilių kartais pasiimdavęs turtingą pakeleivį, kurį pakeliui nužudydavęs, kūną supjaustydavęs ir tol degindavęs lietlempe, kol nelikdavę jokios galimybės žmogų atpažinti.
Tuomet kaulelius ir mėsgalių likučius užkasdavęs. Pašnekovai pasakoja, jog R. Šiukšta gyrėsi mokėjęs kūną sudeginti itin taupiai - su vos 2-3 litrais benzino. Nusikaltėlis išpliurpė ir apie nekruvinas suktybes. Kartais, kai verpalus ar megztinius parduodavo kitam spekuliantui, keliems savo jauniesiems pagalbininkams bei sargybiniams jis liepdavo pirkėją pasekti ir naktį pirkinius pavogti. R. Šiukšta žinojo, kad apvogtasis spekuliantas į miliciją nesikreips.
Mirus turtingiausiam sovietmečio šiauliečiui jo legendiniai turtai išgaravo lyg kamparas. Namą bei jame rastą auksą konfiskavo teismas. Našlei atėjo sunkios dienos - moteris vienu metu net vagiliavo parduotuvėse, o sūnus susidėjo su narkomanais. Šiandien R. Šiukštą prisimena tik vyresnės kartos šiauliečiai.
Mafijos tėvas
Šiauliuose ir net visoje Lietuvoje kur kas labiau žinomas kitas legendinis Šiaulių nusikaltėlis - "mafijos tėvas" Vidas Antonovas, nes jis iki šiol gyvas.
Iš tikrųjų V. Antonovas nepelnytai vadinamas mafijos tėvu, nors jo biografija tikrai verta meninio filmo. Sovietmečiu Vidas buvo ugniagesių pamainos viršininkas, dviejų sporto šakų sporto meistras, vieno jėgos pratimo Lietuvos rekordininkas, atletinės gimnastikos Šiauliuose pradininkas ir net saviveiklininkų konkurso "Vilniaus bokštai" laureatas.
Svajoklis ir šnekutis V. Antonovas ne kartą prie laužiuko miške kūrė planus apiplėšti banką, užgrobti lėktuvą, pabėgti į Vakarus, parsisamdžius už milijoną dolerių Rodezijoje malšinti sukilusius negrus bei kitokias nesąmones. Pasvaičiojęs tuoj pat užmiršdavo. Geras Vido draugas, taip pat ugniagesys Anicetas Skarulis (1945 - 1992) nebuvo apdovanotas nei fantazija, nei iškalba, tad klausydamasis bičiulio viską dėjosi į galvą.
Neblogai atrodė ši ugniagesių porelė - 1,69 metro ūgio šnekutis V. Antonovas ir 1,96 metro ūgio tylenis boksininkas Anicetas. "Tyli kiaulė gilią šaknį knisa" - "Akistatos" žiniomis, būtent kuklusis Anicetas prikalbino Vidą bent vieną planą įgyvendinti. Kol A. Skarulis sąvartyne treniravosi autogenu pjaustyti metalą, Vidui jo meilužė medicinos seselė nubraižė Šiaulių respublikinės ligoninės kasos planą. 1972-ųjų spalio 5-osios vakarą sąmokslininkai įsilaužė į ligoninę, pramušė kasos sieną ir išpjovė seifą.
Pagrobę maždaug 40 000 rublių vyrai kasą padegė uždelsto veikimo mechanizmu, kurį pasigamino pagal 1943 metų rusišką knygelę "Partizanų kova priešo užnugaryje". V. Antonovas ligoninę plėšė tyliai dviračiu atmynęs iš darbo, nes tądien gaisrų nebuvo. Po nusikaltimo jis spėjo taip pat tyliai nepastebėtas parminti į darbą. Netrukus "mafijos tėvas" su ugniagesiais važiavo gesinti degančios ligoninės kasos. Vandens Vidas pylė negailėdamas, nuplovė visus savo įkalčius ir pats pasirašė ant gaisro akto!
Pajutęs "lengvų" pinigų skonį, V. Antonovas nebegalėjo nurimti. Plėšikauti jis siuntė savo auklėtinius iš kultūrizmo klubo. Po pusmečio šie akiplėšiškai ir labai kvailai Šiauliuose be kaukių įsiveržė į banką (tuomet taupomąją kasą). Kasininkės iš baimės neįsidėmėjo užpuolikų veidų, tačiau įsiminė įspūdingus bicepsus.
Kadangi Šiauliuose tuo metu buvo vienintelis V. Antonovo kultūrizmo klubas, "mafijos tėvo" gauja netrukus buvo suimta ir demaskuota. Vienintelis neprisipažinęs V. Antonovas buvo nuteistas kalėti 13 metų. A. Skarulis gavo metais daugiau, nes buvo jau teistas. Abu Vido pagalbininkai kultūristai buvo nuteisti kalėti po 10 metų. Visi atsėdėjo "nuo skambučio iki skambučio".
Riškus nemėgo milicininkų
Po to iki pat Nepriklausomybės mieste buvo santykinai ramu. Žmogžudystės daugiausia būdavo buitinės, tik 1982 metų rudenį buvo nužudytas kriminalinės milicijos kapitonas Zigmas Meškauskas, kurį vagis Antanas Vitkus, pravarde Riškus, pasivijo gatvėje ir užmušė, tuo išreikšdamas nemeilę ne tiek šiam konkrečiam žmogui, kiek visai milicijai. Už tokį tais laikais negirdėtą poelgį Riškus buvo sušaudytas.
Kartu su ekonomine suirute pirmais Nepriklausomybės metais teisėtvarkoje pirmiausia pasireiškė teisinis nihilizmas, kurį dešinieji politikai skatino, o kairieji bijojo prieštarauti, kad nebūtų apšaukti komunistais. 1990-aisiais Krašto apsaugos instruktorius šiaulietis Žilvinas Razminas užpuolė kolūkio prie Šiaulių partinę sekretorę J. Kučinskienę, atėmė kažkokius parašus už vieningą SSRS, grasino ją pakarti. Už išpuolį Ž. Razminui nieko nebuvo, tad jis visai įsisiautėjo.
Politinės bylos
Dar nespėjus sukrešėti 1991-ųjų sausio 13-ąją Vilniuje pralietam žmonių kraujui, sausio 15-ąją ginkluotas Ž. Razminas apiplėšė Šiaulių miesto muziejų - pagrobė kelis Antrojo pasaulinio karo ginklus neva Parlamento gynybai. Keisčiausia, jog ginklai buvo netinkami naudoti, be to, juos buvo galima gauti civilizuotai, be skandalo.
Dabar, praėjus tiek laiko, aiškėja, jog Ž. Razmino bei kitų ultrapatriotų išpuoliai galėjo būti inspiruoti KGB ir tikra laimė, jog Rusijos imperinės jėgos struktūros nepasinaudojo proga mažai respublikai užvožti geležiniu kumščiu. O tada įbauginti bei sutrikę muziejininkai skundžiasi Vilniui, tačiau iš ten - tyla.
Tyla ne visada gera byla - kartais subrandina vėtrą. Po kelių mėnesių, 1991-ųjų gegužę, ką tik iš LKP susikūrusios LDDP mitinge Šiauliuose nugriaudėja keli sprogimai. Šįkart buvo sužeista moteris. Policijos tyrimas vėl vedė Ž. Razmino kompanijos link, tačiau tyrimo medžiagos bei renginio vaizdo kasečių staiga pareikalavo tuo metu A. Paulausko vadovauta Generalinė prokuratūra ir viskas tuo baigėsi.
Šiauliuose buvo dar viena legendinė kriminalinė-politinė byla: 1992-ųjų vasarį soduose prie Šiaulių policija surado iš SSRS karinio dalinio pavogtą 51 dėžę su 5 000 sviedinių, tarp kurių buvo keli šimtai reaktyvinių. Šiaulių rajono vyriausiasis prokuroras leido sprogmenis grąžinti SSRS kariams, kas ir buvo padaryta.
Policija tyrė ne tiek vagystę, kiek ieškojo plepio pareigūno, apie skandalą pranešusio žiniasklaidai. Po dviejų dienų tuometinis vidaus reikalų ministras P. Valiukas įsakė spaudai (ne tik Šiaulių) nebeduoti policijos suvestinių, o pats netrukus pareiškė, jog „Lietuvoje mafijos nėra, yra tik organizuotos nusikaltėlių grupės, kurioms skelbiame karą“.
Tyrimas dėl sprogmenų vagystės irgi buvo užgniaužtas sostinėje. Nors patriotai ir šaukė, kad sprogmenys buvo pavogti Lietuvai ginti, tačiau vienas iš tuometinių Šiaulių policijos vadovų korespondentui neseniai prasitarė, jog dalį pavogtųjų sviedinių, atrodo, buvo spėta parduoti čečėnams.
