Dokumentinių mafijos bestselerių „Tikroji Daktarų istorija“ (2010 m.) ir „Kruvinasis mafijos maršrutas“ (2011 m.) autorių, žurnalistą Dailių Dargį žavi tikroji tiriamoji žurnalistika.
Dvi jo knygos sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo – išpirktos tūkstantiniais tiražais, ne vieną mėnesį laikėsi perkamiausių šalies knygų sąrašuose. Šiuo metu jau intensyviai ruošiama dar viena knyga. Šis pokalbis ir apie žurnalisto kasdienybę, ir apie tai, kas padeda įveikti sienas.
Pradėkime nuo pradžių. Kada ir kaip pradėjote rašyti? Ar iš anksto jautėte, kad esate plunksnos brolis ir sąmoningai siekėte šios profesijos, ar gyvenimas pats viską sustatė į vietas?
Pirmuosius straipsnius rimtoje spaudoje pradėjau rašyti dar besimokydamas mokykloje. Tiesa, tada derinau savo paaugliškus pomėgius: rašydamas mokyklos laikraštyje ir pirmajame Kauno savaitraštyje bei rengdamas diskotekas mokyklos aktų salėje. Nežinau, ar gyvenimas pastūmėjo šios ekstremalios profesijos link ar ne, bet nemažai prie mano kaip žurnalisto formavimosi prisidėjo mano dėdė Alvydas Dargis, kuris dar gūdžiais tarybiniais laikais tuomet populiariame jaunimo mėnraštyje „Nemunas“ pateikė nemažai unikalios medžiagos iš Lietuvos ir mums didžiulę nuostabą kėlusio tuometinio Vakarų pasaulio šalių.
Kaip žurnalistas ir rašytojas imatės išties kontroversiškų temų, dažniau pasižyminčių destruktyviu nei konstruktyviu turiniu ir fonu. Kas įkvėpė pasukti būtent šia kryptimi?
Mane seniai traukė tikroji tiriamoji žurnalistika, kuri, deja, pamažu nyksta, ypač Lietuvoje.
Mane jau daug metų žavi tai, ką daro profesionalūs žurnalistai, gyvenantys Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, kurie tiesiogine to žodžio prasme eina kiaurai sienas. Aišku, nereikia pamiršti, kad jų finansiniai resursai yra milžiniški, tad jų darbams realizuoti yra suteikta begalinė laisvė, jokių apribojimų, kalbant ir apie pikantišką informaciją, ir bendravimą su etatiniais informatoriais, kuriems redakcijos moka. Kadangi niekada nesižavėjau „fast food“ medija – karštosiomis žinutėmis, tarkime, apie naujienų portaluose skelbiamą „vienos sekundės sensaciją“, pavyzdžiui, prie Vilniaus „Akropolio“ degančią „Audi“ „bulką“, pastaraisiais metais visa galva nėriau į tiriamąją žurnalistiką. Mano akimis tai ir yra žurnalistika. O mano paties sugebėjimus šioje srityje bene geriausiai iliustruoja dvi didžiulio skaitytojų susidomėjimo per pastaruosius dvejus metus sulaukusios knygos – „Tikroji Daktarų istorija“ ir „Kruvinasis mafijos maršrutas“.
Lietuviškas bestseleris „Tikroji daktarų istorija“ nuo knygyno lentynų buvo nušluotas akimirksniu. Koks, pagal Jus, tas sėkmingos knygos receptas? Patikimos, nekasdienės žinios, taiklus, imponuojantis rašymo stilius? O galbūt šiuo konkrečiu atveju ir visuomenės „troškulys“ žinių, pasiekiančių iš šešėlinio pasaulio? Pripažinkim, juk esam tokie: sąmokslo teorijos, „juodosios kronikos“ kelia ir pasibaisėjimą, ir didelį susidomėjimą.
Man smagu, kad šios abi knygos išpirktos tūkstančiais vienetų. Kažkada su kolegomis skaičiavome, kad „Tikrąją Daktarų istoriją“ jau perskaitė milijonas po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvių. Kita vertus, tai neturėtų pernelyg stebinti, nes lietuvių tauta labai mėgsta istorijas apie blogiukus. Pažiūrėkime, kas darosi vien tik kino industrijoje – labiausiai žiūrimi tampa lietuviški filmai apie Tadą Blindą ir bepročius iš dviejų dalių filmo „Zero“.
Manau, kad mano debiutinė knyga „Tikroji Daktarų istorija“ unikalios sėkmės sulaukė dėl to, kad tai buvo pirmas tokio pobūdžio dokumentinis romanas Lietuvos literatūros pasaulyje. Sutikite, juk visada smagiau skaityti apie tikrus, o ne išgalvotus įvykius ir herojus. Bent jau man – tai tikrai.
O šioje knygoje yra sudėta visa tikroji Kauno kriminalinė istorija. Čia pasakojama ne vien apie Daktarų banditų gaują, o apie visą banditizmo laikotarpį – nuo tarybinių laikų iki šių dienų. Kad ir ką kai kurie man ypač pavydintys žmonės manytų, neva buvo specialiai parinktas suklaidinti siekiantis pavadinimas ir pan., tačiau atidžiai perskaičiusieji pamatys, kad visi knygos herojai daugiau ar mažiau buvo susiję su anuomet ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje klestėjusia Daktarų gauja.
Smagiausia buvo sužinoti kai kurių kauniečių merginų reakcijas – jos šią knygą skaitė tik dėl to, kad kai kuriuose aprašytuose įvykiuose figūruoja jų artimos aplinkos žmonės – tėvai, broliai, vyrai, meilužiai... Ir dažnas jų išties sublizgėjo šios knygos puslapiuose. Juk laukiniais 1990-aisiais niekas nenorėjo mokytis, siekti karjeros profesinėje veikloje. Visiems rūpėjo lengvai ateinančios „babkės“, restoranai, pirmosios vakarietiškos mašinos, auksinės grandinėlės, pilaites primenantys dvarai ir daugeliui atrodė, kad toks gyvenimas niekada nesibaigs. Deja, anuos audringus laikus išgyvenę senosios kartos gangsteriai šiandien gailisi, kad anuomet savęs netausojo, ne kartą peržengė įstatymus ir dėl to nepasuko į legalų verslą.
Jūsų knygose yra daug detalių iš slaptų teisėsaugos dokumentų, policijos ataskaitų, vienetams prieinamų asmeninių archyvų, pokalbiai su viešumo vengiančiais aukščiausiais kriminalinės policijos vadovais. Kaip pavyksta rasti raktą užsklęstoms durims? Padeda asmeniniai kontaktai, o gal teisėsauga taip pat suinteresuota supažindinti visuomenę su Lietuvos kriminalinio klano peripetijomis?
Deja, pastaraisiais metais mūsų šalies teisėsaugai mistiniai bosai iš viršaus labai riboja bendravimą su žiniasklaida. Daugeliui jų uždrausta akis į akį susitikti su žurnalistais. Kadangi žmonės bijo prarasti ilgametę tarnybą, neretai atsisako bendrauti su žiniasklaida.
Pažiūrėkite kasdienes žinias, kur policijos, prokuratūros ar teismo atstovai po rezonansinio dienos įvykio dažniausiai teištaria visiems nusibodusią frazę: „Deja, komentarų nebus, nes vyksta ikiteisminis tyrimas.“ Ir kaip po to iš tiek žodžių žurnalistas gali „sukalti“ intriguojantį straipsnį? Todėl akivaizdu, kad žurnalistams kasmet dirbti tampa vis sunkiau, bent jau rašantiems apie kriminalus.
Aš pasirinkau kitą nišą – į senas, tačiau nepamirštas praeities kriminalines istorijas pažiūrėti kitaip. Juk kai kuriems asmenims kalbėti apie 15 metų senumo įvykius yra kur kas paprasčiau nei apie dabartį.
Man prie kai kurių įdomesnių, nenurašytų pašnekovų ir unikalios informacijos archyvų prieiti pasisekė dėl to, kad atkakliai ėjau savo tikslo link. Juk niekam nepasakoju, kad su kai kuriais itin vertingais pašnekovais dėl svarbių susitikimų teko derėtis kone pusmetį.
Deja, man nebuvo suteikta rašytojams skirta prabanga – dirbti tik prie savo rašomos knygos, todėl rašydamas jas aš turėjau ir įprastų dienos, savaitės darbų. Po tokių maratonų išties perkaista smegenų „hardai“ – atsiranda nemiga, alinantis nuovargis, kai kada apima net apatija ir depresija. Tačiau aš su ja stengiuos kovoti patikrintu receptu – važinėdamas dviračiu gamtoje. Patikėkite, buvimas gryname ore – geriausias vaistas ne tik kūryba užsiimantiems žmonėms.
Bet, nepaisant intensyvaus grafiko ir po to buvusio nuovargio, aš per kelis mėnesius turėjau unikalią progą pabendrauti su įvairiausio sluoksnio spalvingais asmeninis. Padedant keliems žmonėms priėjau ir prie pačių garsiausių ano meto kriminalinio pasaulio veikėjų, kurie noriai pasakojo apie savo praeities žygdarbius. Tai neturėtų stebinti kai kurių žmonių, kadangi esu tokiomis temomis rašantis žurnalistas, kuris, siekdamas patkrintos informacijos, bendrauja su pačiais įvairiausiais žmonėmis – nuo gatvės chuliganų iki aukščiausio lygio teisėsaugininkų ir šešėlinio pasaulio ryklių.
Kokiomis proporcijomis Jūsų knygose susidėlioja tikras istorinis, faktinis turinys ir tai, kas numanoma ir kas medžiagai suteikia pikantiškumo, gyvumo?
Kadangi nesu romanistas, o žurnalistas, publicistinės dokumentikos atstovas, nebūtų sąžininga ir protinga šia tema plėstis. Pasakysiu trumpai: per vasaros atostogas paimkite į rankas šias dvi mafijos istorijų knygas ir patys įvertinsite... :)
Aišku, kad parašius knygą apie Henriką Daktarą ir jo kompaniją, o vėliau išleidus „Kruvinąjį mafijos maršrutą“, atsipūsti neteks. Tapote kriminalinio pasaulio vadeivų ir parankinių metraštininku. Tad nenuostabu, kad sukrunta visi bent kiek su tuo susiję, o rašytojas atsidurs įvykių ir kalbų sūkuryje. Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas po to, kai knygynų lentynose atsirado pirmieji egzemplioriai? Turbūt ne kartą apmąstėte rizikos, kurią prisiimsite, mastus.
Žurnalisto darbe išties retai kada galima atsipūsti. Šiuo metu aktyviai renku medžiagą būsimai, jau trečiai knygai. Ji taip pat turės būti ypatinga. Bet, deja, dėl tam tikrų aplinkybių kol kas negaliu viešai skelbti, kokia tema joje bus gvildenama.
Mano kasdienybė neretai primena aštraus siužeto Holivudo filmų scenarijus. Daug netikėtų ir kuriozinių situacijų nutinka, kai sužinai ką nors įdomaus, netikėto ar intriguojančio, o vėliau visa tai perkeliu į savo publikuojamus straipsnius ar knygas. Jei ką nors įdomaus sužinau ar man reikiamas pašnekovas pasako, kad sutinka su manimi bendrauti, nedelsiant pas jį apsilankau ir galime šnekėtis net kelias valandas.
Po dviejų sėkmingų knygų pasirodymo mano asmeninis gyvenimas nė trupučio nepasikeitė. Kai kada mane nustebina po ilgų metų sutikti žmonės. Jie mano, kad dabar neva esu žvaigždė ir esą turėčiau su jais kalbėti iš aukšto, nes parašiau tokias „kietas“ knygas.
Deja, man lietuvių pamėgtas bruožas – tuščia puikybė ir arogancija – nepriimtini. Prisipažinsiu, kad man juoką kelia tie, kurie šiame gyvenime nieko įspūdingo ir prasmingo nenuveikė, tačiau iš savęs „laužia“ ryškiausius Holivudo erelius. Mielieji, nusileiskite ant žemės – mes gyvename kuklioje Lietuvėlėje su dviem milijonais žmonių, o ne pramogų verslo Mekoje Los Andžele. Tad nematau dėl ko riesti nosį ar keltis.
Ačiū Dievui, tarp man artimiausios aplinkos žmonių yra daugybė nuoširdžių ir paprastų žmonių, su kuriais miela praleisti laisvalaikį. Deja, su metais patikimų žmonių gretos retėja arba paprasčiausiai nesutampa požiūriai.
Kalbant apie grasinimus, jie pasibaigė dar 1993-iaisiais, kai buvo nužudytas vienintelis Lietuvos žurnalistas Vitas Lingys. Patikėkite, mūsiškiai gangsteriai nėra tokie idiotai, kad grasintų apie juos rašantiems. Juk jei vienas nerašys, kiti dešimt paims aktualią temą ir parašys. Tik, aišku, vieni rašo su įdomesniais, aštresniais pastebėjimais, o kiti tik perpasakoja visiems jau žinomus įvykius.
Aš šiuo atveju neretai sugebu susitarti ir palaikyti „kolegiškus“ ryšius net ir su kriminalinio pasaulio atstovais. Juk tarp jų yra daugybė įdomių žmonių, jie išties būtų puikūs verslininkai, mokslininkai ar net menininkai, kurie kažkada gyvenime paslydo ir dėl to dabar atgailauja teismuose, kalėjimuose arba jau seniai ilsisi kapuose.
„Tikroji Daktarų istorija“ ir vėlesnis Jūsų darbas „Kruvinasis mafijos maršrutas“ įsuko tikrą karuselę. Socialiniame tinkle „Facebook“ turite nemažai gerbėjų, kurie, Jūsų vedami, seka kriminalinio pasaulio veikėjų pėdsakais. Ar yra istorijų, faktų, kuriuos norėtumėte sudėti į dar vieną leidinį? O galbūt dairotės į užsienio „šešėlį“?
Jei Lietuva būtų Holivudas, mano knygos jau seniai būtų ekranizuotos, būčiau susišlavęs tokius pinigus, kad šiandien galėčiau nieko neveikti.
Manau, kad į ekranus perkeltų lietuviškų istorijų siužeto vingiai būtų gerokai įdomesni nei išgalvotame amerikiečių televizijos seriale „Sopranai“. Deja, gyvename Lietuvoje, kai kada prodiuserių ir televizijos bosų mąstymas atrodo stebėtinai keistas ir neįžvalgus. Jau antrus metus puoselėju viltį imtis dokumentinio filmo ar televizijos laidų ciklo. Šiuose projektuose turėtų būti panaudota mano abiejų knygų medžiaga. Vaizdinės medžiagos yra, pašnekovai laukia, konsultantų taip pat netrūksta. Todėl šiuo metu prodiuserių kompanijos aktyviai veda derybas su televizijų kanalų šeimininkais.
Nors dar liko nemažai kvapą gniaužiančių istorijų, kurias ketinu papasakoti knygose, tačiau neketinu apsiriboti vien Lietuvos kriminalinėmis „garsenybėmis“. Prieš keletą metų esu užmezgęs gerus kontaktus su Maskvos „įteisintųjų vagių“ (rus. „vory v zakone“) krikštatėvių parankiniais, kurie pasiruošę atskleisti nemažai Rusijos kriminalinio pasaulio paslapčių. Kaskart lankydamasis užsienio šalyse domiuosi vietos gangsterių istorijomis, todėl ateityje planuoju išsamiai paanalizuoti ir man susidomėjimą keliančias Londone viešpataujančias Rytų Europos, Italijos „Camorra“ ar Kinijos triados kriminalines „šeimas“. Tad temų tikrai netrūksta, tik kai kada joms realizuoti laiko pritrūksta.
A. Kažimėkaite
