Šių metų sausį mirusio 72 metų mafijos krikštatėviu vadinto Georgijaus Dekanidzės neteisėtai pastatyta vila Trakų rajone, ant Skaisčio ežero kranto, šešiolika metų buvo neįveikiamu bastionu vietos valdininkams. Nors šių metų liepą teismas tyliame kare tarp rajono savivaldybės ir G.Dekanidzės buvusios žmonos Tamaros Žurovos padėjo paskutinį neskundžiamą tašką, iki šiol nė piršto nepajudinta vykdant šešiolikos metų senumo teismo sprendimą.
Statė ne pagal projektą
Pirmaisiais nepriklausomybės metais tuometė Trakų valdžia maloniai vartus atvėrė nusikalstamos „Vilniaus brigados“ grupuotės krikštatėviu pramintam G.Dekanidzei. Kitapus Trakų, Varnikų kaime, ant Skaisčio ežero pakrantės buvo leista tuomet dar vyro pavardę turėjusiai Tamarai Dekanidzei statyti namą. Ekonomikos virsmo laikotarpiu, kai pamažu ėmė plėstis kontrabanda, o pirmieji verslininkai privalėjo mokėti duoklę „brigadiniams“, 32 arų sklype namas dygo greičiau negu grybai po lietaus. Tačiau greitumas pasižymėjo ir įžūlumu: jau 1991 metų pabaigoje statybų prievaizdai konstatavo, kad pastatas pastatytas ne pagal tų pačių metų gegužę suderintą ir patvirtintą projektą, pažeidžiant paminklotvarkos sąlygas. Vietoj vieno aukšto su mansarda statinio iškilo per 600 kvadratinių metrų dviejų aukštų pilkas mūras.
T.Dekanidzė niekaip nereagavo į priekaištus dėl savavališkos statybos. Vėliau, kai Trakų rajono savivaldybė buvo priversta kreiptis į teismą dėl savavališkų statybų, mafijos krikštatėvio žmona guodėsi, kad atsisakė patvirtinto projekto, nes namas, jos manymu, buvęs per mažas, projektą pakeitė savo iniciatyva ir patarus statybininkams.
Savavališkos statybos namo savininkė rypavo, kad naujam projektui parengti ir suderinti reikės daug laiko, bet ji sutiks perstatyti namą. Pavymui T.Dekanidzei teisme mintis guldė ir tuometis Trakų rajono atstovas, šiandien dėl kyšininkavimo, turto prievartavimo ir piktnaudžiavimo tarnyba teisiamas buvęs Trakų rajono vicemeras Saulius Raščiauskas. Jis teisėjo širdį bandė suminkštinti teigdamas, kad „statinys sudėtingas architektūriniu ir inžineriniu atžvilgiu“. Suprask – savavališkai pastatytos mūrinės vilos nugriauti neįmanoma, perstatyti bus reikalingos didelės laiko ir materialinės sąnaudos.
1994 metais Trakų rajono apylinkės teismas S.Raščiausko nepaklausė ir nepasigailėjo T.Dekanidzės. Moteris buvo įpareigota per pusmetį patvirtinti gyvenamojo namo statybos projektą, gauti nustatytą leidimą ir iki 1996 metų gegužės pastatą reikiamai pertvarkyti.
Įsuko teismų maratoną
T.Dekanidzė, oficialiai išsiskyrusi su G.Dekanidze ir pasilikusi mergautinę Žurovos pavardę, Trakų rajono apylinkės teismo sprendimą ėmėsi vykdyti tik po aštuonerių metų, kai iškilo grėsmė, jog savavališkai pastatytas namas gali būti nugriautas. 2002 metų rudenį moteris kreipėsi į Trakų rajono savivaldybės administraciją prašydama parengti savavališkai pastatytam gyvenamajam namui projektavimo sąlygų sąvadą. Tai reiškė, kad ji ketino tik iš dalies vykdyti teismo sprendimą – namą ne perstatyti, o tik perdažyti jo stogą ir antrąjį aukštą, kad pastatas vizualiai atrodytų mažesnis.
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija su tokia „korekcija“ nesutiko.
Tada T.Žurova kreipėsi į teismą teigdama, esą Varnikų kaimas nėra Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos dalis, mat jisai neminimas parko planavimo schemos rašytinėje dalyje.
Toks T.Žurovos motyvas uždavė mįslę ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Ar Varnikai yra istorinio nacionalinio parko dalis, turėjo išsiaiškinti Konstitucinis Teismas.
Vilą ketino parduoti
Kol T.Žurovos ieškinys gulėjo Vilniaus apygardos administraciniame teisme, vilą Varnikuose jos šeimininkė buvo nutarusi parduoti. Praėjusiais metais nekilnojamojo turto agentūra „InReal“ viliojo pirkėjus tvirtindama, kad tai – įspūdingas, išskirtinės architektūros prabangus dviejų aukštų 624 kvadratinių metrų ploto namas 32 arų sklype. Už šį turtą buvo prašoma net 5 milijonų litų.
Iš tikrųjų neteisėtai pastatyto namo sienos jau buvo pradėjusios aižėti, jam buvo reikalingas kapitalinis remontas. Dar prieš 13 metų, kai G.Dekanidzė į vilą buvo įsileidęs „Respublikos“ žurnalistus, buvo galima pastebėti, kad greičiausia dėl šilumos stokos pastatas kenčia nuo drėgmės, jame buvo juntamas pelėsių kvapas.
Sutapimas ar ne, bet nepavykus nelegalaus statinio parduoti, o šių metų pradžioje mirus G.Dekanidzei, 61–erių T.Žurova Vilniaus apygardos administracinio teismo paprašė nutraukti bylos nagrinėjimą. Šis prašymas buvo patenkintas ieškovę perspėjus, kad vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko, ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.
Antstolė skėsčioja rankomis
Dar 2002 metais Trakų rajono apylinkės teismas buvo įpareigojęs antstolę Birutę Čereškienę pasirūpinti, kodėl nevykdomas 1994 metų teismo sprendimas dėl neteisėtų statybų Varnikų kaime.
Antstolė B.Čereškienė „Respublikai“ prisipažino nespėjusi nieko nuveikti. Mat po metų, 2003–iaisiais, teismas išsireikalavo bylą ir ją prijungė prie tuomet Trakų istorinio nacionalinio parko direkciją apskundusios T.Žurovos ieškininio pareiškimo.
„Vasarą girdėjau informaciją, kad teismai lyg ir pasibaigė, ieškovė atsisakė pretenzijų. Man teismas tik prieš mėnesį bylą grąžino, tačiau joje nėra nei sprendimo, nei nutarties. Dabar pati žadu aiškintis, kodėl taip atsitiko ir ką man reikės daryti. Man niekas neaišku – ar tą namą reikia griauti, ar ne. Nežinau, kokių veiksmų imsiuosi“, – atviravo antstolė B.Čereškienė.
„Vilniaus brigados“ dosjė
„Vilniaus brigados“ nusikalstama grupuotė galvą pakėlė 1990 metais prasidėjus nekilnojamojo turto privatizacijai, kai susikrovė pirminį milžinišką kapitalą. Iškart ėmėsi iš verslininkų prievartauti turtą, vogė automobilius, platino narkotines medžiagas, užsiėmė kontrabanda. Nesutinkančius mokėti nustatytos duoklės verslininkus ne tik žiauriai mušdavo, bet ir žudydavo. Pirmaisiais nepriklausomybės metais darė didžiulę įtaką Lietuvos politikai ir ekonomikai, kėlė siaubą ne tik eiliniams piliečiams, bet ir teisėsaugos pareigūnams.
1993 metais Lietuvos specialiosios tarnybos ėmėsi aktyvesnių veiksmų prieš „Vilniaus brigados“ gaują. Buvo išsiaiškinti žurnalisto V.Lingio žmogžudystės užsakovai ir vykdytojai. Nusikaltėlių įtaka pradėjo silpnėti, kai 1994 m. lapkričio 10 d. mirties bausme už „Respublikos“ dienraščio vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo V.Lingio žmogžudystę buvo nuteistas pagrindinis grupuotės vadeiva B.Dekanidzė.
„Vilniaus brigados“ įkvėpėju ir krikštatėviu kriminalinė policija įvardijo G.Dekanidzę (Žora), kurio sūnus Borisas (Boria) ir ėmėsi vadovauti gaujai. Iš Gruzijos į Lietuvą persikraustęs G.Dekanidzė nuo pat pirmų dienų buvo teisėsaugos akiratyje įtarus valiutinių operacijų pažeidimais, neteisėta prekyba deimantais, pavogtais iš Gomelio gamyklos „Kristal“. Teigta, kad 1987 m. jis kontrabanda iš Sovietų Sąjungos į JAV vežė aukso dirbinius.
B.Dekanidzei įvykdžius mirties bausmę, jo artimiausias bendražygis Igoris Tiomkinas (Timocha) slapstėsi užsienyje. Buvo sulaikytas Vokietijoje ir Lietuvoje nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bausme. 2004–aisiais, pirma laiko išėjęs į laisvę, įsidarbino vienoje Latvijos bendrovėje, Vilniuje gyvena prabangiai.
V.Lingį nušovęs Igoris Achremovas (Achrem) buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, vėliau bausmė sumažinta iki 25 metų. Šiuo metu jis bausmę atlieka pataisos namuose ir vis neatsisako progos prašytis pirma laiko į laisvę.
Už V.Lingio nužudymą nuteisti Viačeslavas Slavickis (Slavėnia) ir Borisas Bobičenka (Slonas) jau laisvėje. Policijos duomenimis, V.Slavickis išvykęs į užsienį, o apie B.Bobičenką pareigūnai teigia nieko negirdėję.
Už žmogžudystę 12 metų nuteistas Aleksandras Ždanovas (Ždan) 2008 metais išėjo į laisvę, tačiau kitų metų gruodį už turto prievartavimą vėl atsidūrė už grotų.
Nuo 1996 m. dėl žmogžudystės ieškotas ir tik 2007 m. iš Rusijos pargabentas Romas Karpavičius (Karpis) nuteistas 13 metų laisvės atėmimo, šiuo metu atlieka bausmę.
Nevienareikšmiškai vertintas Viačeslavas Zaboronokas (Kozlik), ant kurio anksčiau buvo kritęs šešėlis pasikėsinus į G.Dekanidzės žmoną Tamarą, teisėsaugos pareigūnų teigimu, pasuko doros keliu ir ėmėsi remontuoti automobilius. Verslu, greičiausia Baltarusijoje, užsiėmęs ir Viktoras Polonskis (Vesnuška).
Gintaras Abaravicius, Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius:
Labai keistai per šiuos šešiolika metų elgėsi Trakų rajono savivaldybės vadovai, tarytum nepastebėdami, kad kitoje ežeryno pusėje stūkso savavališkai pastatytas namas. Dar keisčiau elgiasi antstolė, per metus, kol pas ją buvo vykdomoji byla, taip ir nesugebėjusi priversti vykdyti 1994 metų teismo sprendimo.
Šiandien tenka taikstytis su tuometės rajono valdžios nuolaidžiavimu, kai Dekanidzėms buvo leista statytis vilą Skaisčio ežero pakrantėje. Tačiau parko administracija nesutiks – tai padaryti neleidžia galiojantys įstatymai, kad namas būtų dviejų aukštų. Namas turėtų atrodyti taip, kaip buvo numatyta 1990 metų projekte – vieno aukšto, su kitokios formos stogu.
Parko direkcija iškart po Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties kreipėsi į prokuratūrą, prašydama apginti viešąjį interesą ir priversti atsakovę vykdyti 1994 metų teismo sprendimą, tačiau buvo išaiškinta, kad ji to imtis negali. Formaliai prokurorai teisūs – vykdomąją bylą turi antstolė ir jai spręsti, kaip ir kokiomis priemonėmis teismo sprendimas turi būti vykdomas. Matau vieną šios antrą dešimtmetį besitęsiančios istorijos išeitį – namo antrąjį aukštą reikia griauti, o darbų sąskaitą pateikti T.Žurovai. Bet tai, kartoju, jau antstolės prievolė. Ir drįsčiau suabejoti, ar antstolė šios savo pareigos nežino arba nesupranta.
