Mafija globalizacijos amžiuje: „Tai tik verslas, ir nieko daugiau“

Nuo Neapolio mafijos – kamoros – besislapstantis italų žurnalistas, dokumentinio bestselerio „Gomorra“ autorius Roberto Saviano žurnalui „Esquire“ pasakoja apie tai, kaip kamora žeriasi pelnus iš aukštosios mados ir šiukšlių, mėgdžioja Holivudo filmus ir stengiasi prisitaikyti prie globalizacijos.

- Jūs slapta bendradarbiavote su kamora, buvote atsakingas už sandėlį Neapolio uoste, mėnesių mėnesiais kartu su smulkiais perpardavinėtojais sukdavote ratus po priemiesčius, matėte kamorai priklausančius tekstilės fabrikėlius ir stambias statybines firmas... Ar vertėjo dėl knygos pasmerkti save mirtinam pavojui?

- Mane valdė įsiūtis. Suprantu, kad tai ne pats kilniausias motyvas, bet aš norėjau ne tik liudyti prieš juos, bet ir išlieti savyje susitvenkusį įniršį. Pažinojau pernelyg daug vaikinų, kurie baigdavo savo gyvenimą ant kamoros suversto lavonų kalno: tai buvo paprasti jaunuoliai, nenorėję turėti su jais nieko bendra.

- Kam šiuo metu žinoma jūsų buvimo vieta?

- Tai žino mano šeima, asmens sargybiniai, daugiau niekas. Net draugai nežino nieko.

- O kur dabar jūsų apsauga?

- Išleidau juos pavalgyti. Per tą laiką mes spėjome susidraugauti. Man skyrė vadinamąją „trečiojo laipsnio“ apsaugą – šarvuoti automobiliai, du karabinieriai kiaurą parą.

- Tad šiuo metu gyvenate Romoje?

- Aš negyvenu niekur, kas dvi – tris dienas keičiu gyvenamąją vietą.

- O ar žinote, kas konkrečiai siekia jus nužudyti?

- Žinoma. Tai Casalesi klanas, apie kurį iki mano knygos pasirodymo mažai kas išvis buvo girdėjęs. Du Casalesi bosai buvo priversti „leistis į dugną“, trečiasis, Francesco Schiavone, pernai buvo nuteistas pirmosios instancijos teismo. Tai buvo pats didžiausias Italijoje po daugelio metų mafijos teismo procesas, bet jo beveik niekas nepastebėjo. Todėl mano knyga erzina klaną, beje, dar ir dėl to, kad ji labai skaitoma. Vien tik Italijoje parduota 800 tūkstančių egzempliorių.

- Schiavone brolis tai jau tikrai nejaučia jums simpatijos.

- Tai jau taip. Valteris Schiavone, kiek teko girdėti, gerokai susijaudinęs. Bet ne dėl to, kad parašiau apie jo nusikaltimus, o todėl, kad prasmukau į tuščią jo vilą ir nusišlapinau jo tualete, ir dar drįstu apie tai pasakoti. Žinoma, jis laiko tai provokacija, tačiau būtent to ir siekiau. Vila, beje, tikrai graži. Schiavone liepė pastatyti joje lygiai tokius pat laiptus, kaip Tony Montana namuose filme „Veidas su randu“. Jis elgiasi kaip Tony Montana, kalba, kaip Montana. Tony Montana – apskritai svarbiausias kamoros vyrų mitas. Žmogus, vienas pats sugebėjęs užkariauti pasaulį, turėjęs viską, ko norėjo, ir kuris buvo pasiruošęs už tai numirti.

- Kamorai patinka filmai apie mafiją?

- Ne šiaip patinka. Kinas tiesiog formuoja jų madą. Juk pagaliau rimtam žmogui reikia atrodyti taip, kad jį atpažintų gatvėje. Kai suėmė vieno iš kamoros bosų Cossimo di Lauro sūnų, vaikai šaukė: „Varnas, varnas!“. Di Lauro buvo apsirengęs lygiai taip pat, kaip Brandonas Lee filme „Varnas“. O prieš porą metų nušauta „krikštamotė“ Immacolata Capone rengėsi lygiai taip pat, kaip Urma Thurman. Pistoleto šiandien taip pat niekas nelaiko tiesiai, tai jau pasenęs dalykas. Juo šaudoma pakreipus į šoną, kaip vaikinai iš „Kriminalinio skaitalo“.

- O kiek iš viso klanų yra Neapolyje?

- Šimtai. Pradedant nedidelėmis gaujomis, kurios verčiasi šantažu, baigiant milžiniškais karteliais, turinčiais ryšių visame pasaulyje.

- Iš ko kamora daugiausiai uždirba?

- Žinoma, iš kokaino ir cemento. Ir dar šiukšlių. Atliekos duoda ne mažiau pelno, nei kokainas, bet pats verslas gana sudėtingas, jo imasi tik didžiausi klanai. Nuo 1930 –ųjų šiukšlės iš Šiaurės Italijos gabenamos į Kampaniją ir užkasamos visoje provincijos teritorijoje. Kamora šiukšles veža už ketvirtadalį kainos, kurią Neapolio miestas paprastai moka utilizavimo bendrovėms iš Vokietijos. Tad lyginant su šiukšlių perdirbimu kamoros verslas aukštosios mados srityje – viso labo nedidelis papildomas uždarbis. Itališkąją „haute couture“ nesuskaičiuojamoje daugybėje mažų fabrikėlių Kampanijoje siuva nelegalūs darbininkai, gaunantys 60 eurų per mėnesį. Gamybos pusfabrikačiai vežami iš Kinijos, o po to prie jų prisiuvama etiketė „Made in Italy“. Pažinojau vieną darbininką, kuris per televizorių pamatė jo siūtą atlasinę suknelę apsivilkusią Angeliną Jolie, kai ji atvyko atsiimti „Oskaro“. Madonos bateliai, su kuriais ji filmavosi „Evitoje“, buvo pasiūti Muniano miestelyje šalia Neapolio.

- Praėjo dveji metai po jūsų knygos pasirodymo. Ar kas nors pasikeitė didžiuosiuose mados namuose?

- Na, ieškinių jie man taip ir nepateikė. Kaip ir anksčiau, mados namai viską paveda jų užsakymus vykdančioms bendrovėms, taip atsikratydamos bet kokios atsakomybės. Ne, šiame versle niekas nepasikeitė, priešingai, turiu įrodymų, kad stambios įmonės pačios pradėjo gaminti „padirbtus“ gaminius, kad galėtų kontroliuoti rinką ir išvengtų komisinių už medžiagas.

- O kam aukštajai madai bendradarbiauti su kamora?

- Yra daug privalumų – juokingai maži gamybos kaštai, puiki produktų kokybė, jokių biurokratinių trukdžių. Beje, statybų versle lygiai tas pat: kabelius tiekia juodoji rinka, smėlis – iš paplūdimių. Trumpai tariant, visi nori bendradarbiauti su mafija, net jei niekas nestovi prie jų įrėmęs pistoletą. Pietų Italijoje kiekviena statybų bendrovė moka už „stogą“, kad laimėtų konkursą ar gautų naudingą kreditą. O kai biure pasirodo policija, visuomet turi galimybę apsimesti auka.

- Vien tik jūsų gimtajame miestelyje šalia Neapolio užregistruota 570 statybos bendrovių!

- Viena šeima dažnai valdo iki 5 statybos bendrovių, dirbančių visoje Italijoje. Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyrius neseniai išsiaiškino, kad Berlusconio vyriausybės transporto ministro aplinkos žmonės pakvietė kamorą dalyvauti stambiuose viešuose statybų konkursuose. Visi nori pinigų.

- Ar galima gyventi Neapolyje ir neturėti reikalų su kamora?

- Tik jei ničnieko neuždirbi ar kiauras dienas ganai debesis.

- O atvažiuoti į jį kaip turistui, kad nė vienas tavo pinigėlis nepatektų į mafijos taupyklę?

- Taip, turizmo versle tai įmanoma. Nors kamora ir kontroliuoja gana daug viešbučių ir restoranų, visi jie yra Vokietijoje. Berlyne net buvo kokybiškų aukštosios mados padirbinių parduotuvė. Jie buvo gaminami tuose pačiuose fabrikuose, kaip ir originalai. Kamora jau seniai tapo visos Europos problema, klanai kontroliuoja daugiau nei 6 proc. Europos Sąjungos BVP. Be to, kamora – pirmoji daugiatautė nusikalstama organizacija pasaulyje.

- Kuo skiriasi „Cosa Nostra“ nuo kamoros?

Struktūra: „Cosa Nostra“ remiasi griežta piramidės formos hierarchija, kurią sunkiau suderinti su globalizacija. O horizontali kamoros hierarchija leidžia jai nuolat formuoti naujas grupes. Surask penkis vaikinus ir pradėk verslą, kurį tau leidžiama pradėti. „Cosa Nostra“ neįsileidžia į savo verslą naujų šeimų. O kamorai giminystės ryšiai praktiškai neturi reikšmės, čia yra daug žmonių, kurių tėvai niekuomet nebuvo įtraukti į nusikalstamą veiklą. Kamoroje nėra griežtų taisyklių, dažnai nėra net įšventinimo ritualo. Vienas bosas sykį kamorą apibūdino taip: verslas, verslas, verslas, ir nieko daugiau. Ir kuo daugiau pinigų šmėkščioja prieš akis, tuo žiauriau veikia kamora, tuo labiau jos nariai pasiryžę sėsti už grotų ar mirti.

- Ar kamoroje didelė „profesinė rizika“? Ar didelė tikimybė žūti?

- Mirtis – tai ne profesinė rizika, o neatskiriama įvaizdžio dalis. Kiekvienas naujokas žino: aš noriu pinigų, moterų, gero gyvenimo ir mirti kaip vyras. Mano miestelyje keturiasdešimtmetis vyras laikomas senu. Kapinėse guli daugybė dvidešimtmečių. Vien tik šiais metais kamora nužudė septyniasdešimt žmonių. Septyniasdešimt!

- Ar dabartinis jūsų gyvenimas neprimena „ant dugno” nusileidusio mafijozio gyvenimo?

- Galbūt, tik jie bijo labiau. Man linksmiau. Kamoros žmonės net pogrindyje priversti bijotis savų.

- Kiek metų jus persekios?

- Sunku pasakyti. Žmonės, kurie šiandien manęs nekenčia, rytoj gali būti nužudyti.

- Ar įsidrąsinate lankytis Neapolyje?

- Tik su apsauga. Aš nuolat esu prižiūrimas kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus ir karabinierių. Tai reiškia, kad jie pripažįsta mano knygos svarbą, nors Italijoje tai retas dalykas. Paprastai intelektualai čia laikomi nepavojingais narcizais.

- Ar tiesa, kad nuolatinė apsauga jums buvo paskirta tik po Umberto Eco raginimo jus apsaugoti?

- Ne, nors ir esu dėkingas Eco, kuris priminė, kad į mano padėtį patekusių žmonių negalima palikti likimo valiai. Šiandien mane gina mano išorė: žmonės pažįsta mane iš veido. Nežinomiems žmonėms kovoti su kamora pavojinga. Prieš keletą metų nužudė profsąjungų veikėją. Pagrindinis liudytojas teisme pasakojo, kad prieš jo nužudymą bosai domėjosi, ar jis žinomas žmogus. „Laikraščiai parašys?” – „Ne.” „Televizija parodys?” – „Ne.”„Tada galite ramiai jį pašalinti.”

- Ar dabar nesigailite, kad parašėte knygą?

- Ne, nesigailiu, nors, žinoma, man trūksta savo buvusio gyvenimo. Galų gale aš ne prokuroras ir ne su organizuotu nusikalstamumu kovojantis agentas, aš rašytojas, ir norėčiau kartkartėmis rašyti ir apie kitus dalykus. Tačiau tokio pobūdžio knyga tave iškart paženklina, ir negali paprasčiausiai imtis kitos knygos. Labiausiai man gaila savo tėvų, kurie iki šiol atskirti nuo manęs. Iš pradžių aš tvirtinau, kad jie nutraukė su manimi visus ryšius, nes nenorėjau, kad jie būtų laikomi mano bendrininkais. Šia prasme knyga iš tiesų sugriovė mano gyvenimą.