Ne veltui Alexandre'as Dumas, sukūręs istoriją apie legendinius tris muškietininkus, parašė ir romano tęsinį – „Po dvidešimties metų". Po dvidešimties metų seniems draugams yra ką prisiminti – yra kuo pasidalyti, ką palyginti. Ypač jei šnekasi du mados muškietininkai – mados dizaineris ir madų žurnalas.
Lygiai prieš tiek laiko sukurtas pirmasis Lietuvoje nepriklausomas spalvingas mados žurnalas IEVA. Tais pačiais metais kurti pradėjo į Lietuvą atvykęs armėnas būsimasis dizaineris Seržas Gandžumianas. Ir IEVA, ir mada, ir Seržas tuo metu Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius.
Sakoma, kad mada sukasi spirale. Medžiagos, spalvos, modeliai – kas buvo madinga tada ir kas madinga iš to meto dabar?
Taip, galima sakyti, kad tam tikros tendencijos grįžta, tačiau niekas nesikartoja visiškai taip pat. Grįžta tos pačios temos, bet su modernumo suteikiančia razina, gerokai pakitusios. Skonio ir kūrybinių sugebėjimų esmė tokia – mokėti prikelti naujam gyvenimui seną daiktą, jį prisitaikyti ir sėkmingai dėvėti iš naujo. Dešimtasis dešimtmetis buvo itin savitas – savita mada, savita aktuali stilistika.
Tai buvo technoepocha, kuriai įtakos turėjo naujų technologijų audiniai – tuo metu atsirado naujų audimo mašinų, kurios, buvusios brangios ir ne visiems prieinamos, suteikdavo unikalumo. Tai buvo Lietuvos mados kryžkelė – seni keliai buvo išnykę, o naujų dar nebuvo. Įdomus periodas, kai žmonės patys atrasdavo, ieškojo informacijos, eksperimentavo, kiekvieno asmeninė patirtis buvo savita ir sudėtinga.
Laiko mašina grįžkime dvidešimt metų. Ką tuo metu reiškė būti dizaineriu?
Prieš dvidešimt metų atvažiavau į Lietuvą iš Maskvos, kur dirbau dizaineriu, tad šiokios tokios patirties jau buvau sukaupęs. Tais laikais dizaineriams labiausiai trūko teorinių žinių, profesionalumo. Dirbdavome daugiausia intuityviai, remdamiesi asmeniniais pajautimais ir patirtimi. Ta pati Dailės akademija tuomet negalėjo duoti tiek žinių, kiek reikėjo.
Pagrindinis mokymosi procesas vykdavo tik praktikos metu – jau darbo vietoje pamatydavai ir atrasdavai ką nors nauja. Sugebėjimai yra tai, ką gali turėti iš prigimties, bet kad galėtum vadintis tikru dizaineriu, turi praeiti nemaža laiko... Atsivėrus sienoms į pasaulį, viskas pasikeitė ir įgavo pagreitį: tapo pasiekiami Vakarai, į Lietuvą ėmė plūsti daugiau informacijos, galimybių bendrauti, pamatyti, išmokti.
Dabar mes laisvai galime pasiekti bet kokią informaciją, domėtis, kas vyksta pasaulio mados sostinėse, tiesiogiai stebėti naujų kolekcijų pristatymus. O tada? Kas tuomet diktavo madą?
Informacijos mados srityje trūkumas buvo tiesiog žiaurus – tokios, galima sakyti, apskritai nebuvo. Viena iš jūsų žurnalo IEVA pagrindinių idėjų ir misijų tuomet ir buvo tą informaciją rinkti ir pateikti skaitytojams. Padėti susivokti, formuoti jų skonį. Tiesą sakant, tai buvo be galo sunki misija – jokio interneto, jokių užsienietiškų žurnalų... Dabar bet kokią kolekciją gali sukurti gerai pasimaudęs internete.
Kur ieškodavo drabužių žmonės, anuomet norėję būti madingi? Kokia buvo pasiūla?
Tuometiniai mados tendencijų trupiniai mus pasiekdavo iš užsienio. Žmonės, nors ir retai, bet išvažiuodavo „ten“ ir parsiveždavo tai vieną, tai kitą itin madingą daiktą. Tarkime, ateina klientas ir sako: „Buvau Paryžiuje, nusipirkau kelnes. Reikia kažko, su kuo galėčiau jas dėvėti.“ Žmonės pirkdavo daiktą ir neturėdavo žalio supratimo, su kuo ar prie ko jį vilkėti. Retas kuris pasielgdavo protingai – pirkdavo visą drabužių komplektą.
Dabar žmonės daugiau ar mažiau supranta ir gaudosi, ką rengtis. Anksčiau tie, kurie norėjo atrodyti išskirtinai, kombinuodavo, siūdindavosi pas siuvėjus. Į dizainerius kreipdavosi kiek mažiau – nelabai žinojo, kas jie tokie, o jei ir kreipdavosi, dažnai tai būdavo nežinantys, ko nori, profanai. Dabar klientai išprusę – vieni nori patarimų, kiti viso garderobo ar drabužių komplekto, treti nori susirinktą garderobą paįvairinti pavieniais dizainerių kurtais daiktais.
Taip po truputį formavosi ir stiliaus pojūtis?
Šnekant apie madą, ir tada, ir dabar – man visada buvo daug svarbesnis ne žmogaus madingumas, o stilingumas. Stilius byloja apie žmogaus skonį. Tik gerą skonį turintis žmogus atrodo stilingai. Vadinasi, pirmiausia reikia lavinti skonį. Būtent jis parodo tave kaip asmenybę. O mada... Ji antraeilė – gali sekti madą, gali ignoruoti, bet stilių išlaikyti privalai.
Taigi mano misija – augti pačiam ir auginti aplinkinius. Neužtenka vien apsivilkti madingą drabužį, turi pasirinkti tai, kas padeda išryškinti tavo asmenybės išskirtinumą. Mada pirmiausia yra skatinimas pirkti, o ne skonio lavinimas.
Koks tuo metu buvo madingas vyras? Susidaro įspūdis, kad vyrai šioje srityje tapo drąsesni visai neseniai, o tuomet vyriškos mados viršūnė buvo „firminiai“ džinsai...
Sąlygiškai taip. Kita vertus, būtent vyrai turėjo daugiau galimybių išvažiuoti į užsienį ir pamatyti, kaip žmonės rengiasi, puošiasi, kokios mados vyrauja. Esu turėjęs klientą, kuris kreipėsi prašydamas aprengti jį taip, kad užsukus į Paryžiaus boutique'ą į jį nesikreiptų rusiškai. (Juokiasi.)
Ar pavyko?
Galbūt. Veido išraiškos juk nepakeisi... (Juokiasi.) Lietuva ir kitos Pabaltijo respublikos Sovietų Sąjungoje buvo gerokai progresyvesnės, išsiskyrė mentalitetu. Vis dėlto mūsų provincialumas buvo ryškus, ypač palyginti su Vakarais.
Turite su kuo palyginti – netrukus vėl išskrendate į Niujorką, kur pristatysite naują savo kolekciją.
Prieš dvidešimt metų lietuviai buvo unikalūs ta prasme, kad šalis buvo visiškai izoliuota ir, galima sakyti, virė išskirtinai savo sultyse. Tad ieškojimai, mažos ir didelės mados klaidos buvo labiau nei atleistinos. Šiais laikais lietuvių unikalumas mados srityje išliko, bet jau yra kitoks – informuotas unikalumas. Lietuviai – nacija, turinti gilias istorines šaknis, tautinį identitetą. O Niujorkas – kultūrų kratinys be šaknų. Tai – megapolis, kuriame turi būti nuolat informuotas, turi galimybę keistis, įgauti įgūdžių.
Judėjimas – būtina išlikimo sąlyga. Provincialumas visada ramesnis, čia intensyviai judėti pirmyn nėra prasmės. Galbūt dėl to vietinė mada, skirtingi stiliai pas mus sudėlioti į konkrečias lentynėles. Dalykiškas stilius yra griežtai dalykiškas, laisvas stilius – laisvesnis, tačiau vis tiek egzistuojantis tam tikruose rėmuose. Niujorke stilių samprata laisvesnė, žmonės labiau eksperimentuoja.
Pokyčiai būtini, nes be jų neturėsi nei darbo, nei juolab verslo. Būtinas ir lengvumas, kurį suteikia žinojimas, kad bet kada gali pradėti viską iš naujo. O Lietuvoje visi žino, kas yra gerai, o kas nepriimtina, bet kodėl negalima kitaip, niekas negali pasakyti...
