Dauguma naujų drabužių yra nešvariausi būtent nauji, perspėja aplinkosaugininkai. Tyrimai rodo, kad skalbiant iš drabužių į aplinką patenka pavojingos medžiagos, kurios neskyla į natūralias, kaupiasi gyvuose organizmuose ir sutrikdo žmonių bei gyvūnų hormoninę sistemą. Taip yra, nes drabužių gamyboje naudojamos pavojingos cheminės medžiagos ne tik nuodija Kinijos upes, bet lieka audiniuose ir taršą paskleidžia po visą pasaulį.
Atsakingos mados tendencijomis besidominti tinklaraštininkė Radvilė Jankevičienė sako, kad natūralus pluoštas dar neužtikrina aplinkai palankaus pasirinkimo, nes jam naudojamos trąšos ir pesticidai, o drabužiai dažomi dažais, kuriuose daug nuodingų medžiagų: „Sukrėtimas buvo pamatyti, kaip upės Kinijoje srūva tokiomis spalvomis, kokios madingos šį sezoną. [...] ūkininkai, sėjantys kukurūzų plantacijas greta fabrikų, kuriuose dažomos medžiagos kolekcijoms, kenčia nuo nepritekliaus, nes laukai užliejami tuo nudažytu vandeniu. Nusidažo net žmonių oda.“
Ypač tarši – medvilnės pramonė
„Mados pramonė mus nuolat verčia jaustis nemadingais, – pastebi atsakingos mados tendencijomis besidominti interneto tinklaraščio autorė R. Jankevičienė. – Bet kiti žmonės neturėtų kentėti dėl to, ką dėvime.“
Ji sako, kad, pasidomėjus, kaip gaminami kasdien dėvimi drabužiai, socialinis ir aplinkosauginis šios pramonės poveikis negali nejaudinti: „Didelis sukrėtimas buvo pamatyti, kaip upės Kinijoje srūva tokiomis spalvomis, kokios madingos šį sezoną. Jei ant „Givenchy“ podiumo purpuro raudona yra metų spalva, tai ūkininkai, sėjantys kukurūzų plantacijas greta fabrikų, kuriuose dažomos medžiagos toms kolekcijoms, kenčia nuo nepritekliaus, nes laukai užliejami tuo nudažytu vandeniu. Nusidažo net žmonių oda.“
R. Jankevičienės įsitikinimu, taip daroma žala ne tik biologinei įvairovei – visa tai susiję ir su socialiniais nusikaltimais. „Nesu tikra, ar kas nors norėtų vilkėti megztinį žinodamas, kad už jį gyvybe sumokėjo sugriuvusio siuvimo fabriko Bangladeše darbuotojai“, – kalba tinklaraščio autorė.
Dėl minėtų priežasčių R. Jankevičienė siūlo prieš perkant drabužius pasidomėti, kur ir kaip jie buvo pagaminti, ir neapsigauti galvojant, kad natūralios medžiagos savaime užtikrina aplinkai palankų pasirinkimą. Taip pat medvilnę ji išskiria kaip vieną iš populiariausių natūralių žaliavų, kurios auginimas daro ypač didelį poveikį aplinkai.
„Medvilnei užauginti sunaudojami labai dideli gėlo vandens, tinkamo gerti, ištekliai. Organinės medvilnės plantacijos dažniausiai kuriamos miškų sąskaita. Kad plantacijoms pakaktų drėgmės, sausinamos pelkės, užtvenkiami ežerai. Tokiu būdu padaroma nepataisoma žala kitoms ekosistemoms ir biologinei įvairovei“, – vardija tinklaraštininkė.
Be to, pabrėžia ji, medvilnės plantacijose sunaudojama apie 24 proc. visų pasaulyje sunaudojamų pesticidų, todėl pasekmės gali būti mirtinos ne tik gamtai, bet ir žmogui: „Pavyzdžiui, chloras, naudojamas medvilnės pluošto dažymui, yra agresyvus baliklis, sukeliantis dideles alergijas. O dažant naudojami įvairūs sunkiųjų metalų junginiai, patekę į žmogaus organizmą, gali sutrikdyti nervų ir endokrininės sistemos veiklą.“
Dėl šių priežasčių vietoje medvilnės siūloma ieškoti drabužių iš bambuko, kanapių pluošto ar vilnos. Mat, pavyzdžiui, kanapėms reikia kur kas mažiau vandens, trąšų ir pesticidų. Vis dėlto, nors audinio žaliava gali būti išgauta darant mažesnį poveikį aplinkai, jos apdirbimo procesas, ypač dažymas, paprastai labai taršus.
Nuodingos medžiagos patenka ir į buitines nuotekas
Aplinkosaugos specialistai atkreipia dėmesį, kad tekstilės pramonėje naudojamos pavojingos cheminės medžiagos lieka naujuose drabužiuose ir juos skalbiant išsiplauna į nuotekas. Valymo įrenginiai šių medžiagų nepajėgia suskaityti į nepavojingas, o patekusios į aplinką jos kelia pavojų žmonių ir gyvūnų sveikatai.
Tai, kad ši problema aktuali ir Lietuvoje, prieš keletą metų patvirtino vykdant tarptautinį projektą atlikti vandens aplinkos tyrimai. Rezultatus analizavusi Kauno technologijos universiteto mokslininkė dr. Jolita Kruopienė sako, kad tekstilės pramonėje naudojamų pavojingų cheminių medžiagų buvo rasta ne tik pramonės įmonių, prekybos centrų, bet ir buitinėse nuotekose.
Mokslininkė taip pat pasakoja, kad atskirai tirtos skalbyklų nuotekos ir tyrimų rezultatai patvirtino įtarimus, kad skalbiant drabužius iš jų pasišalina įvairios gamybos metu naudotos pavojingos cheminės medžiagos.
Pasak. J. Kruopienės, be teisinio reguliavimo ir pirkėjų aktyvumo teiraujantis pirkėjų apie gaminių sudėtį, ypač svarbus gamintojų noras atsisakyti pavojingų cheminių medžiagų ir pakeisti naudojamas medžiagas saugesnėmis.
Apie šią problemą bene garsiausiai prieš trejus metus prabilo tarptautinė aplinkosaugos organizacija „Greenpeace“, inicijavusi kampaniją, kurios metu ragina didžiuosius drabužių gamintojus iki 2020 m. atsisakyti pavojingų cheminių medžiagų, taikyti atsargumo principą renkantis jų pakaitalus ir viešinti informaciją apie gamybos procesų taršą. 27 prekių ženklų atstovai jau prisijungė. Tarp tų, kurie svarsto tai padaryti, yra ir Lietuvos bendrovė „Utenos trikotažas“.
Tikslas – iki 2020 m. atsisakyti pavojingų cheminių medžiagų
„Greenpeace“ biuro Kinijoje atstovė, kampanijos „Detox Your Fashion“ [liet. – apvalyk savo madą] dalyvė Yixiu Wu jau penkerius metus dirba su drabužius gaminančiomis ir parduodančiomis įmonėmis visame pasaulyje, o šiuo metu yra atsakinga už įmonių pažangos stebėseną – ji tikrina ir vertina, kaip bendrovės vykdo prisiimtus įsipareigojimus mažinti pavojingų cheminių medžiagų naudojimą.
„Žmonės visada mados pramonę įsivaizduoja kaip labai šlovingą ir švarią, tačiau madingų drabužių gamyba – labai taršus procesas. Pavyzdžiui, Kinijoje tekstilės pramonės nuotekos sudaro daugiau kaip trečdalį visų šalies nuotekų ir tai laikoma viena taršiausių pramonės šakų šalyje. Praeityje daugelis drabužių gamintojų aplinkosaugos aspektus dažniausiai siejo su galutiniu gaminiu. Kitaip tariant, jei drabužyje nebuvo cheminių medžiagų, jis buvo laikomas saugiu naudoti. Pastaruosius trejus metus „Greenpeace Detox“ kampanija siekiama parodyti taršą viso drabužių gamybos ciklo metu Kinijoje ir kitose šalyse“, – sako Y. Wu.
Anot jos, „Greenpeace“ biuras ragina gamintojus švarinti visą gamybos grandinę ir pasižadėti iki 2020 m. atsisakyti pavojingų cheminių medžiagų. O šiuo metu jau 27 prekių ženklų atstovai ir jų tiekėjai pažadėjo tai padaryti: „Vadinasi, per ateinančius penkerius metus jie turės nustoti naudoti pavojingas medžiagas, įskaitant ir didelį susirūpinimą keliančias medžiagas, bei paviešinti duomenis apie savo gamybos procesų metu keliamą taršą. Manome, kad kampanijai pavyko atkreipti dėmesį į šios pramonės taršos problemas besivystančiose šalyse. Ji pažadino pačius gamintojus ir privertė atidžiau pažvelgti į tiekėjus, jų naudojamus chemikalus ir keliamą taršą.“
Sujudo cheminių medžiagų gamintojai
Y. Wu teigimu, pradėjus kampaniją, buvo išskirta 11 cheminių medžiagų grupių, kurios kelia ypatingą susirūpinimą. Tai medžiagos, sako ji, plačiai naudojamos tekstilės gamyboje, tačiau taip pat ribojamos arba draudžiamos įvairiose šalyse ir regionuose. Pavyzdžiui, ftalatai yra plastifikatoriai, bet jie naudojami pramonėje dažant ir plaunant tekstilės gaminius.
„Ftalatai žinomi kaip hormoninę sistemą ardančios medžiagos. Naudojant chemines medžiagas, kurių sudėtyje yra ftalatų, jos atsidurs tiek drabužiuose, tik nuotekose ir galiausiai iš aplinkos per vandenį ir mitybos grandinę pateks į žmogaus organizmą. Kita pavojingų medžiagų grupė yra nonil-fenoliai, kurie taip pat ardo hormoninę sistemą, yra plačiai naudojami tekstilei bei įrenginiams plauti. Todėl mes juos irgi laikome svarbiomis cheminėmis medžiagomis“, – teigia Y. Wu.
„Greenpeace“ biuro Kinijoje atstovė sako, kad visos 27 bendrovės viešai pasižadėjo vartotojams, jog atsisakys kai kurių cheminių medžiagų. Pavyzdžiui, kai kurios įsipareigojo iki 2017 m. nustoti naudoti PFC – perfluorintus junginius, kurie suteikia medžiagoms atsparumą vandeniui, bet kartu trikdo žmonių hormoninę sistemą, vadinasi, gamintojai turi pradėti ieškoti, kuo tas medžiagas pakeisti.
„Pastebėjome, kad toks viešas pareiškimas labai paveikė šių įmonių tiekėjus. Kai tapo aišku, kad pirmenybė bus teikiama medžiagoms be PFC, kilo sujudimas ir tarp cheminių medžiagų gamintojų, kurie ėmė siūlyti išbandyti savo produktus, – pasakoja Y. Wu. – Taigi jau matome teigiamus pokyčius – paklausa drabužių gamintojų pusėje paskatino tyrimus ir inovacijas tarp tiekėjų ir chemikalų gamintojų. Būtent to mes ir tikėjomės inicijuodami šią kampaniją – grandininės reakcijos, kuri padėtų atsisakyti pavojingų cheminių medžiagų.“
Kampanijoje dalyvauja ir prabangių drabužių gamintojai
Kaip pabrėžia Y. Wu, tai – pasaulinė, o ne vien Azijos problema. Pavyzdžiui, kai kurie gamintojai, tokie kaip „Burberry“, turi siuvyklas ir Europoje. Be to, kalbant apie tekstilės pramonės taršą, omeny turimi ne tik gamybos procesai: chemikalų likučių lieka drabužiuose, kuriuos skalbiant, teršalai patenka į aplinką su nuotekomis.
„Greenpeace“ atliko tyrimus Europoje. Jie parodė, kad net penktą kartą skalbiant drabužį į vandenį išsiskiria cheminės medžiagos. Jos daro žalą ne tik gamintojams, bet visur keliauja kartu su drabužiais. Būtent dėl to šias medžiagas siekiame pakeisti saugesnėmis. Bet tai irgi yra problema. Keičiant vieną medžiagą kita, nauja medžiaga turi atitikti tam tikrus reikalavimus, būti patikrinta ir plačiai pripažinta kaip saugesnė. Dar reikia daug nuveikti, bet kryptis aiški – pakeisti drabužių gamyboje naudojamas medžiagas saugesnėmis“, – teigia Y. Wu.
Ji pasakoja, kad „Greenpeace“ dirba mokslininkai, organizacija turi savo laboratoriją Didžiojoje Britanijoje. Tuo pat metu dirbama su kitomis pažangiomis laboratorijomis visame pasaulyje, kad minėtos medžiagos išties būtų saugesnės.
Paklausta, kokie prekių ženklai prisijungė prie kampanijos, Y. Wu mini ir „Adidas“, „Primark“, „Marks and Spencer“, „Burberry“, HM, „Zara“ – jie visi turi iki 2020 m. padaryti savo gamybą švaresnę: „Mano galva, nemažai nuveikė HM, jie jau 2013 m. iš gamybos pašalino perfluorintus junginius. „Adidas“ neseniai paskelbė, kad iki 2017 m. atsisakys šių junginių 99 proc. savo gaminių. O „Puma“ pažadėjo, kad iki tos datos PFC neliks visuose jų gaminiuose.“
Akivaizdu, pastebi „Greenpeace“ atstovė, kad kampanija skatina gamintojus savotiškai konkuruoti tarpusavyje, nors ne visiems jiems sekasi taip gerai. „Pavyzdžiui, pernai atlikę vertinimą pamatėme, kad „Nike“ ir „Li Ning“ (Kinijos sporto prekių gamintoja) užsiima „greenwashingu“ – nes nesilaiko pažadų. Šiuo metu kaip tik atliekame naujausią bendrovių pažangos vertinimą, kuris turėtų pasirodyti netrukus“, – teigia Y. Wu.
O pabaigoje – keletas bendrų patarimų tiems, kuriems svarbus dėvimų drabužių poveikis aplinkai, o kartu, kaip paaiškėjo, ir sveikatai. Specialistai pataria geriau turėti mažiau, bet kokybiškų ir klasikinių drabužių. Pirmenybę derėtų teikti natūralaus pluošto gaminiams, ypač tokiems kaip kanapė ar bambukas.
Galiausiai atkreiptinas dėmesys, kad dėvėti drabužiai yra geriausias pasirinkimas bent dviem požiūriais: taip taupomi ištekliai ir papildomai neteršiama aplinka, o juose greičiausiai nebėra pavojingų medžiagų likučių, kurie pasišalina skalbiant.
