Tuo įsitikinęs „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, apie skirtingus mokesčius diskutavęs tv3.lt studijoje. Anot jo, jeigu ne ši, tai kita valdančioji dauguma automobilių mokestį bus priversta įvesti: „Jeigu mes netvarkysime lietuvių automobilių parko, kitą dešimtmetį mokėsime baudas ES. Yra labai aiškios direktyvos ir tikslai, kiek turime sumažinti anglies dvideginio išmetimą. Lietuvoje didžioji dalis tos taršos yra būtent iš lengvųjų automobilių, kurie yra seniausi ES, daugiausia dyzeliniai, išmeta daug kietųjų detalių, azoto oksidų, kurie teršia ne visą planetą, turi daug įtakos ne klimato kaitai, bet lokaliai. Mes čia kenkiame sau, savo sveikatai.“
Ekonomistas pateikė kelis argumentus, kodėl automobilių mokestis Lietuvoje turėtų būti įvestas.
„Turbūt mes norėtume gyventi sveikesnėje aplinkoje, nes kietųjų dalelių kiekis Lietuvos miestuose yra didesnis negu kaimyninių valstybių – Latvijos, Estijos – miestuose. Ar tai nėra svarbu? Yra svarbu gyventi švarioje aplinkoje.
Kitas argumentas – tikriausiai nenorime mokėti baudų iš Lietuvos biudžeto vien dėl to, kad nesugebame sumažinti aplinkos taršos. Tas sprendimas turės būti priimtas. Jau nekalbu apie tai, kad ES yra tik kelios valstybės, netaikančios jokio mokesčio, susijusio su automobilių tarša“, – aiškino N. Mačiulis.
Jis sakė suprantąs, kad gyventojai nenori tokio mokesčio, norėtųsi, kad dėl nebrangiai pirkto automobilio jie būtų palikti ramybėje. Tačiau jei transporto priemonė tarši, kenkia aplinkiniams, tai nėra vien asmeninis reikalas. O neigiamą poveikį turintys dalykai paprastai apmokestinami mokesčiais arba akcizais.
Du mokesčio modeliai
Paklaustas, koks Lietuvoje galėtų būti automobilių mokesčio modelis, ekonomistas sakė, kad Aplinkos ministerija yra įvertinusi įvairias alternatyvas ir kitų šalių patirtį:
„Gali būti du modeliai. Vienas būtų registracijos, kai pirkdamas automobilį mokestį sumoki vieną kartą. Kita alternatyva gali būti metinis ar kas dvejus metus mokamas mokestis atliekant automobilio techninę apžiūrą. Tokiu atveju nereikėtų kurti kažkokios administracinės infrastruktūros, kaip tuos mokesčius surinkti.
Jų dydis gali priklausyti nuo kelių parametrų – t. y. išmetamo anglies dvideginio, variklio galingumo, kainos. Valstybės pasirenka skirtingus modelius. Manau, kad šiame kontekste, kai klimato kaitos problema yra labai didelė ir kai Lietuvos automobilių parkas yra labai teršiantis, labai senas, tai vienas iš pagrindinių kriterijų turėtų būti anglies dvideginio išmetimas.“
Pašnekovas sutiko, kad yra gyventojų, kurie turi gana senus ir taršius automobilius, tačiau neuždirba tiek, kad galėtų įsigyti naujesnius ir ne tokius taršius. Tačiau esą dėl to ir svarstomos įvairios mokesčio lengvatos, taip pat subsidijos tiems, kas taršius automobilius keis į ne tokius taršius.
„Iš tiesų dabar yra negalingų, aplinkos neteršiančių, nebrangių automobilių. Tiesiog kartais vartotojams svarbesnis kriterijus yra galingumas, įvaizdis, kurį turbūt ir reikėtų apmokestinti. Žiūrint į tai, kiek automobilių naudojama turtingiausiose valstybėse, tai tikrai pasaulis turi eiti link viešojo transporto, dviračių, dalijimosi transporto priemonėmis, o ta kryptimi juda ir Lietuva“, – komentavo N. Mačiulis.
Turės būti išimčių
Ekonomisto teigimu, jeigu numatoma skatinamoji priemonė įsigyti mažiau taršius automobilius gyventojų elgsenos nepakeis, tai gali padaryti atsiradusi būtinybė susimokėti mokestį:
„Aš puikiai suprantu, kad kai kalbame apie mokesčius, gerų alternatyvų nėra. Niekas nenori jokių mokesčių. Bet mes galime rinktis arba didesnį pajamų mokestį, arba didesnį pridėtinės vertės mokestį, arba galbūt tokį mokestį, kuris ne tik atneša į biudžetą pajamų, bet ir leidžia pakeisti gyventojų elgseną į gerą pusę.
Arba jei šitie visi variantai netinka, tada susitaikome, kad švietimo kokybė, jo finansavimas, sveikatos apsaugos finansavimas liks toks, koks dabar ir tai nepatenkinama padėtis. Čia sudėtingi kompromisai ir tikrai nepavydžiu nė vienai vyriausybei, kuriai reikės priimti sprendimą, nes įtikinti visuomenę yra sudėtinga. Bet tą reikia padaryti, turime keisti savo elgseną.“
N. Mačiulio nuomone, įvedant naują mokestį pažeidžiamoms gyventojų grupėms, pvz., pensininkams arba daugiavaikėms šeimoms, būtų galima numatyti lengvatas arba išimtis. Tačiau yra žmonių, kuriems automobilis veikiau yra kaip prabangos prekė, taip pat yra šeimų, turinčių po kelis automobilius. Tokie asmenys automobilio mokestį galėtų sumokėti.
Paklaustas, ar galvoja po penkerių metų kandidatuoti prezidento rinkimuose, ekonomistas juokavo nebijantis atvirai pasisakyti už nepopuliarų mokestį: „Kai pradėsiu sakyti, kad automobilio mokesčio nereikia, tai žinokite, kad turiu „blogų minčių“ (dėl dalyvavimo prezidento rinkimuose, – aut. past.).“
Kitų mokesčių trūkumai
Lietuvos mokesčių sistemą analizuojantys užsienio institucijų ekspertai ne kartą yra rekomendavę ir labiau apmokestinti nekilnojamąjį turtą (NT). Tačiau N. Mačiulis jį vertina ne taip gerai, kaip automobilių mokestį:
„Jeigu NT mokesčio kartelė nuleidžiama daug žemiau ir jis paliečia didelę dalį rinkėjų, tai tampa nepopuliariu mokesčiu. Jis yra populiarus mokestis tol, kol beveik nieko neliečia. Jis populiarus, kol liečia tik turtingiausius Lietuvos gyventojus.
Čia vienas iš būdų papildyti Lietuvos biudžetą, bet tai nėra labai didelis pajamų šaltinis, nebent būtų įvestas visuotinis NT mokestis, ką, pvz., Latvija per krizę ir padarė. Tarptautinis valiutos fondas juos privertė įsivesti NT mokestį ir ten beveik visi gyventojai jį moka.“
Ekonomisto vertinimu, automobilių mokestis yra geresnė alternatyva už NT mokestį.
„Manau, kad automobilio mokestis yra „sveikesnis“ negu NT mokestis. NT tikrai yra pirmo būtinumo prekė, niekas iš mūsų negali atsisakyti būsto. Automobilio dažnai galima atsisakyti, ypač antro automobilio, ypač tie, kurie gyvena miestuose, ir ypač kai kalbame apie galingus, prabangius ir aplinką teršiančius automobilius. Taigi, gali pasirinkti arba kokią nors ekologinę priemonę, arba už tai susimokėti.“
Pasak N. Mačiulio, progresiniai mokesčiai Lietuvoje yra labiausiai mitais apipintas reiškinys. Esą burbulą, kad jų dar nėra, sukūrė politikai. Realiai progresyvus pajamų apmokestinimas yra jau daug metų:
„Pirmiausia progresyvumas buvo per „Sodros“ įmokų lubų nebuvimą. Pasiektus tam tikras pajamas, „Sodros“ įmokas moki toliau, bet dėl to nei didesnė pensijos nei kitų papildomų išmokų – ne. Čia buvo didesnes pajamas gaunančių gyventojų mokesčio progresyvumas.“
Tačiau esą ir gyventojų pajamų mokesčių tarifai yra progresyvūs. Kai kurioms pajamoms taikomas 0 proc., 5 proc. tarifas taikomas žemdirbiams, taip pat yra 15 proc., o šiemet atsirado 20 proc. ir 27 proc. tarifai.
„Turime kalbėti ne apie tai, ar progresyvumas yra (jis yra seniai), bet gal reikia dar didesnio progresyvumo, tie laiptai turi kilti aukščiau.
Aš asmeniškai manau, kad pajamų apmokestinimas nėra pats geriausias kelias. Nes šiuo mokesčiu apmokestini vertės kūrimą. Ar tai būtų darbuotojas, ar dirbantis pagal individualios veiklos, ar su verslo liudijimu, ar asmuo, įsteigiantis įmonę ir kuriantis darbo vietas.
Jie rizikuoja, stengiasi, kuria vertę ir už tai gauna pajamas. Tai yra vertės kūrimo procesas, kurį norime dar labiau apmokestinti. Man atrodo, logiškiau apmokestinti kitą galą – t. y. vartojimo procesą, kai nori vartoti prekes, ypač tas prekes, kurios kenkia aplinkai ar kitiems žmonėms. Arba apmokestinti turtą, tą hedonizmą, kai kaupiama daug turto. Manau, kad toks modelis yra efektyvesnis“, – apibendrino N. Mačiulis.
