Netiesiogiai į jį sureagavo ir „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Asmeninėje „Facebook“ paskyroje jis kiek paprieštaravo buvusio premjero išsakytai pozicijai.
„Pamirškite viską, ką žinojote apie valstybės skolą ir biudžeto deficitą. Jokia vyriausybė – nesvarbu, iš kokių partijų bus suformuota – nebus priversta ir nevers savęs veržtis jokių fiskalinių diržų. Mes gyvename visai kitokiame pasaulyje, neaprašytame jokiuose ekonomikos vadovėliuose“, – pastebėjo ekonomistas.
Jo teigimu, patirtis po pasaulinės finansų krizės, kai daugelis Europos valstybių buvo priverstos skubiai mažinti išlaidas, didinti mokesčius ir bandyti kuo greičiau gyventi pagal galimybes, lieka tik istorijos vadovėliuose.
2020-ųjų pandemija labai greitai pakeitė visą ekonomikos paradigmą – Europa išjungė visas fiskalinės drausmės taisykles, visos valstybės ėmėsi ne bandyti subalansuoti valstybės finansus, kaip tai darė prieš dešimtmetį, o dar labiau išpūtė deficitus, komentavo N. Mačiulis.
Anot jo, Vokietijoje fiskalinis skatinimas – biudžeto išlaidų didinimas, mokesčių mažinimas, paskolų garantijos ir kitos priemonės – siekia beveik 40 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), Prancūzijoje – beveik 25 proc. BVP.
Esą net Italija, kurios skola viena didžiausių pasaulyje ir kuri ne kartą pastarąjį dešimtmetį negalėjo pasiskolinti už protingą kainą, numatė ekonomikos skatinimui skirti daugiau nei 35 proc. BVP.
„Iš kur tokie pinigai? Kas skolina šioms vyriausybėms? Jei neatsiranda kas skolina, neišsemiamą pagalbos katilėlį ištiesia centriniai bankai spausdinantys ir skolinantys pinigus precedento neturinčiu greičiu. Per pastaruosius kelis mėnesius ir Europos Centrinis Bankas, ir JAV „fedas“ (Centrinio banko funkcijas atliekanti Federalinio rezervo sistema, – red. past) „atspausdino“ po maždaug tris trilijonus eurų/dolerių (čia yra daugiau nei 100 metų Lietuvos BVP).
Naujai sukurtus pinigus skolina už neigiamas palūkanas, perka vyriausybių ir įmonių skolos vertybinių popierius ir kiekvieną dieną galvoja kaip čia dar padidinti pinigų pasiūlą, ką dar nupirkti, kam dar paskolinti, kam dar duoti“, – aiškina N. Mačiulis.
Jo teigimu, mes gyvename visiškai naujame pasaulyje. Labiausiai prasiskolinusios pasaulio valstybės skolinasi už neigiamas palūkanas – joms primokama už tai kad jos paimtų pinigus. Niekam – niekam – nebeįdomūs tie biudžetų deficitai ir tos valstybių skolos, jos liko praėjusio dešimtmečio ir praėjusio amžiaus vadovėliuose.
„Ekonomistų, politikų, vyriausybių ir centrinių bankų galvose kelią skinasi nauja ekonominė paradigma – MMT (angl. Modern Monetary Theory arba nepritariančių pašiepiamai vadinama magic money tree).
Jos esmė – tam, kad finansuotum valstybės išlaidas nereikia surinkti mokesčių, jei pinigus gali... atspausdinti. Įsiskaitykime – kam į biudžetą rinkti pinigus iš mokesčių mokėtojų, jei tuos pinigus gali atspausdinti ir išdalinti“, – ragina ekonomistas.
Vis dėlto, anot jo, tai nereiškia, kad tokia politika tolimesnėje ateityje neturės neigiamų pasekmių (pavyzdžiui, spartesnio pinigų nuvertėjimo), bet kol kas visi su šypsenomis lipa į magiškąjį pinigų medį ir negalvoja kaip iš jo išlips.
„Ir ne, tai nereiškia, kad Lietuva gautus negrąžintinus ar nemokamus pinigus gali išleisti bet kur, bet kam ir bet kaip. Poreikis naudoti šias lėšas atsakingai bei jų pagalba kurti ateities augimo potencialą niekur nedingo. Šiame naujame pasaulyje diskutuoti turime ne kaip šiuos pinigus grąžinsime, o kaip juos įdarbinsime“, – apibendrino N. Mačiulis.
