Pražuvusių dienų ieškodamas, išvykau šiomis dienomis į gimtąjį miestą. Akivaizdu, kad buvo užsnigęs – Kaunas tūnojo po sniegu.
Ką gi, tai priminė tą jaunystės dieną, kai pamačiau filmą „Vyras ir moteris“, berods, Kauno kinoteatre „Laisvė“. „Laisvė“ ir „Romuva“, tai dvi mano paauglystės bažnyčios. Čia, ankštokų salių kinoprojektoriaus spinduliuose, garuojančiuose kaip smilkalai, plevendavo miesčioniuko sapnai. Išėjau iš „Vyro ir moters“, ir nešiausi per Laisvės alėją hipnotinę filmo melodiją. Laisvės liepos buvo atitirpusios po šlapdribos ir ant jų šakų, primenančių japonų tapybos tušą, buvo suverti sniego bumbulai, panašūs į pūkuotą bumbulą, puošusį beretę kaunietės, kurią mylėjau.
Jaunystė pražuvo, o toji diena (jos viena, švystelėjusi valandėlė) išliko. Gera ištrūkti iš kasdienos į vaikystės miestą, pasivaikščioti po patį save. Pasižiūrėti, kurlink žvelgia tame Kaune apsnigęs žalvario Dolskis – žinia, kad žvelgia į „Metropolį“.
Tame „Metropolyje“ kažkada smuikavo Hofmekleris, atsiviliojęs Dolskį į Lietuvą iš Berlyno. Ir, vėlgi, prisimeni tolimą pietų kraštą, kur, kažkada, kai svečiavaisi Jeruzalės knygų mugėje, prie tavęs , sužinojusi, kad esi iš Lietuvos, priejo paauglė. Pridėjo tau prie ausies mobilųjį: „Šaukiamieji signalai, tai Hofmeklerio smuikas, – paaiškino. – čia Kauno Metropolis prieš karą„
Jaunoji izraelietė buvo legendinio muzikanto anūkė.
Bet kam tai rūpi? Kam rūpi nūnai kokia kryptimi žvelgia Dolskio statula Kauno Laisvės alėjoje? Toji ašis Dolskis-Metropolis, toji ašis, taip pat ir gyvenimas pokario kartos, kuriai visa tai buvo brangu, vis giliau grimzta po užmaršties sniegu, o iš viršaus virsta naujas gyvenimas su naujomis realijomis. Tikriausia taip ir turėtų būti -- tokia, paprasčiausia, daiktų tvarka. Visa esmė yra tiktai viena -- kokiu greičiu įsiveržia naujovės, ką jos griauna ir ką mums siūlo. Tačiau ir tai tegali įvertinti išminčiai – ne žiniasklaidos komentatoriai.
Maždaug tokie, kurie, pasak žavios legendos, suklaupė žiemą Betliejaus tvartelyje prieš du tūkstančius metų.
Kas yra kultūra?
Tai žmonių ir daiktų švytėjimas. Brendi per sniegą nežinia kur, į patį save, ieškodamas to švytėjimo.
Jaunystės gatvės tavo gimtinėje nevalytos, kaip XIX a. rusų gubernijoje. Užeini į jaunų dienų kavinę, bet čia gyvenimas jau perstumdė ir baldus, ir žmones; oficiantės – jaunos, ir žvelgia į tave vakardienos nepamenančiomis akimis.
Išlenki Lotynų Amerikos vyno, suvokdamas, kad kažkas pasibaigė, kažkas turbūt prasidėjo. Bet jau be tavęs; be tavęs, alėjos frajeri.
Vargiai kam, išskyrus istorikus, bus reikalingos Dolskio dainos, senojo Kauno istorijos ir anekdotai. Net ir romanistams tai jau nuvalkiota tema. Problema ne čia. Dalykas tas, kad viskas, kas buvo romantiška, tapo nuvalkiota, net ir neišskleidus sparnų. Sakytum daktarai tavo kartai būtų diagnozavę mirtiną ligą.
Gyvenimas, pagalvojus, apsaugo mus nuo saldžios romantikos, nuo idilių.
Štai Amerikoje iš pažiūros idiliškame miestelyje vertame žvilgančio atviruko, miestelyje, kuriame miestiečių meilė vaikams pasireikšdavo net parduotuvių pavadinimais, o vidury miestelio kerojo toks Žaislų medis, darželinukų klasėje vakarykštis mokinys nušovė dvidešimt vaikų nuo 5 iki 10 metų amžiaus. Aš čia neaptarinėsiu politinių (įstatymai dėl ginklų), psichologinių (įtariami dvidešimtmečio žudiko psichikos sutrikimai), šeimos aplinkybių (žudiko tėvai prieš keletą metų išsiskyrė). Tepasakysiu, kad po kalėdų šerkšnu, atspindinčiu šviesulį meilės ir vilties, ošia tamsus realaus gyvenimo srautas.
Taigi, kas yra svarbu, grįžtant po daugelio metų kalėdoms į gimtą miestą ar miestelį, nuvalant sniegą nuo praeities ženklų ir simbolių, bandant išvengti sukriošėlio sentimentų, nepasiduodant pigiai romantikai?
Tai realūs nepacukruoti žmonės, kuriuos susitikai kadaise gimtinėje, žmonės ir jų santykiai, ir likimai.
Rašytojo pareiga atskleisti tikrovę, sudaužti ledą, o ne prekiauti kalėdų atvirukais.
