1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba vienbalsiai priėmė nutarimą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Vasario 16–tosios aktas skelbė apie nepriklausomą nuo kitų, demokratinę valstybę, kurioje svarbiausią vaidmenį atlieka žmogus. Sąjūdžio laikais, kuomet buvo sunku, o kartais atrodė neįmanoma, susivieniję galėjome viską. Tuomet tautinės vertybės atrodė pačios svarbiausios.
Šis istorinis laikotarpis įprasmina laisvės siekį. Tuomet visi išvien turėjome bendrą tikslą — savo kultūrą ir siekį tapti tauta, Tauta iš didžiosios raidės. Kokie mes būtumėm šiandien, jei neturėtumėm savo tautinių rūbų, Trispalvės, jei negiedotumėm Vinco Kudirkos himno. Himno, kuris kviečia visus vienytis vardan Lietuvos. Prieš pusantro šimto metų, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų — Vincas Kudirka, patikėjo, kad lietuvių Tauta gali būti. Ar tikime dabar, kad ji gali būti, būti ir išlikti?
Tautinės vertybės prarado vertę?
Nepriklausoma valstybė buvo atkurta tam, kad galėtumėme gyventi savarankiškai ir nepriklausomai nuo kitų, puoselėti savo kultūrą, kalbą bei tradicijas. Skaudu, kad praėjus 95 metams mes nebevertiname savo tautiškumo — jis nyksta. Kodėl?
Pyktis ant savo išrinktos valdžios, pagarbos stoka, patirta ar patiriama skriauda, neteisybė, melas kai kuriems neleidžia didžiuotis savo Tauta bei tautybe. Viešojoje erdvėje gerus darbus užgožia neigiami dalykai — smurtas, patyčios, apgavystės, nepasitikėjimas ir netikėjimas sava valstybe. Taip, tarp Europos Sąjungos šalių mes pirmaujame savižudybių ir nusikaltimų skaičiumi. Žemas ir mūsų gyvenimo lygis. O plačiai propaguojamos sąvokos „Pasaulio lietuvis“, „Pasaulio pilietis“, sukuria viziją apie betautę valstybę ir jos beveidžius piliečius. Svetimos kalbos skverbiasi vis gilyn, ir ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir valstybės valdyme. Taisyklinga lietuvių kalba praranda vertę. Kalbėti lietuviškai Lietuvoje naujajam politiniam elitui vėl nemadinga.
Emigracijos skaičiai šokiruoja, mirtingumas šalyje didesnis už gimstamumą. Ar prognozuojamas tautos išnykimas taps realybe? Kitoje šalyje lietuvis lietuviui — ne lietuvis. Dažnai girdime pasakojimus, kad geriau nebendrauti su tautiečiais, o dar geriau — nuslėpti savo tapatybę. Taip išvengsi nemalonumų ir gėdos jausmo. Mūsų visuomenė tampa (tapo) vartotojiška. Diegiamos tik materialinės vertybės. O jos neskatina mąstyti. Lietuvybė tampa ne vertybe. Ir nelieka to bendro tikslo, kuomet visi buvome vieningi. Daugelį valdo tik nauda, ir jau nebesvarbu, ar dėl to reiks paaukoti savo Tėvynę, išsižadėti kalbos ar pilietybės. O dar patogiau turėti dvigubą, trigubą pilietybę.
Gal reiktų pasisemti įkvėpimo iš praeities?
Mūsų protėviai, seneliai ir tėvai, tiek amžių kovoję už nepriklausomą Lietuvą, iškentėję okupacijas, karus ir įvairius vidinius konfliktus bei puoselėję meilę Tėvynei, nesuprastų, kodėl mes griauname viską. Patriotiškumas nyksta, tampa nepatrauklus. Ar išsaugosime lietuvybę ateinančioms kartoms? Galbūt mūsų vaikai ar anūkai net nežinos, kaip atrodo lietuvių tautiniai rūbai? Vertybės kuriamos šeimoje, jas mums įskiepija tėvai, seneliai, proseneliai, mokykla. Čia ir turi gimti tautiškumas. Šią vertybę privalome saugoti ir skiepyti ją savo vaikams ir anūkams, nes žingsnelis po žingsnelio ji tiesiog išnyks.
Cepelinai ir šaltibarščiai
Sakoma, kad kai įsimylime, pamilstame žmogų tokį, koks jis yra, ir mums tampa nesvarbu, kokius batus mylimasis nešioja, ar kokią pavardę jis turi. Su meile Tėvynei yra kitaip? Ar mes su ja išvien ir laimėje, ir nelaimėje? Juk ji yra tokia, kokia yra — su žaliuojančiais miškais, ežerais, su savo tradicijomis, pagaliau su šaltibarščiais ir cepelinais, be jų prarastume savo savitumą.
Nepaisant visko, aš tvirtai tikiu, kad meilė Tėvynei, tradicijos bei vertybės, kurias įgijome augdami Lietuvoje, yra mūsų širdyse. Tik kartais įvairūs nusivylimai gyvenime ir mus supanti aplinka verčia tą primiršti. Kad ir išvažiavę į kitą šalį, mes vis tiek susėdame prie Kūčių stalo, paminime mūsų valstybei svarbius įvykius, galų gale kartu pasidžiaugiame, nubraukiame ašarą už lietuvių pergales. Tačiau stiprybę rodo ne laimė, o nelaimė. Kodėl dabar, kai mūsų demokratiškoje valstybėje mažai demokratijos, mes neiname į bendro mūšio lauką, o tik burnojame ir peikiame kitus? Kiek žmonių dabar stotų kovai už savo Nepriklausomą Tėvynę? Ar ne kasdien reikia mūsų visų vienybės bei palaikymo ir susivienijimo tam, kad išlaikytumėm savo tautiškumą? Sakoma, kad valstybė — tai mes. Bet kokia valstybė — tokia ir visuomenė. Tad kiekvienas pažvelkime ir į save.
Patikėkime...
Tautybė ir tauta, tai mūsų šaknys, papročiai — tai mūsų vertybės, tai — mes. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, ar saugosime tai, ką turime, ar atsisakysime tautiškumo ir pereisime prie primityvumo. Juk neveltui tiek metų buvo kovota, todėl puoselėkime tai, ką patys sukūrėme. Patikėkime, kad Lietuva gali būti ne tik nepriklausoma šalis, bet ir šalis, kurioje gera gyventi. O joje bus gera gyventi tik tada, kada turėsime bendrą tikslą, kada būsime vieningi ir puoselėsime savo vertybes, tautiškumą ir kultūrą. Linkėčiau dažniau prisiminti iš kur esame kilę, būti neabejingi vieni kitiems ir nesigėdyti būti tokie, kokie esame, nes mes — savo Lietuvos žmonės, mes — ypatingi.
Mečislovas Zasčiurinskas
