Gal kažkas ir liko nusivylęs, kai Romo Kalantos tragiškos žūties 40-ųjų metinių proga Kauno Vytauto Didžiojo universiteto meno galerijoje surengtos parodos atidaryme iš ilgai laukto svečio – 1968–1972 metais veikusios Kauno pantomimos trupės įkūrėjo ir vadovo Modrio Tenisono nieko neišgirdo apie menininkų protestus, priešinimąsi sovietams. Į visus su politika susijusius klausimus jis atsakinėjo maždaug taip: pantomima apie politiką nieko nekalbėjo, pantomima gyveno laimės jausmu.
– Tai kodėl tuometinė valdžia įtariai į Jus žvelgė, mėgino spektakliams taikyti ypač griežtą cenzūrą?, – teiravosi naujienų agentūra ELTA M. Tenisono – diplomuoto dailininko, mimo, spektaklių kūrėjo.
– Aš netgi buvau patenkintas, kad sovietų valdžia nemėgo mūsų trupės. Neįsivaizduoju, kad galėjo būti kitaip. Sutinku, daug kas jai buvo nepriimtina iš to, ką mes darėme. Bet nemanau, kad dėlto reikėtų pantomimą vadinti modernu ar manifestu.
Mes žinojom, kad kiekvienas spektaklis turi turėti savo nugarkaulį, kvėpavimo sistemą, daug ieškojom, kūrėm, improvizavom. Iš tikrųjų, mes daug dirbom.
Penkeri trupės gyvavimo Kaune metai – penki spektakliai. Kiekvienas – vis kitoks, pilnas kūrybingumo, eksperimentų. Trupė nebijojo išeiti į atviras erdves, vaidinti, improvizuoti. Mus vienijo laimės jausmas, ir jį tebejaučiu dabar, po daugelio metų.
– Kokia buvo Jūsų, kaip kūrėjo, kelio pradžia?
– Į teatrą atėjau ne iš karto. Pirmiausia studijavau dailę, gal todėl savo būsimuosius spektaklius piešdavau. Nes taip užrašinėjau savo mintis. Aš nenorėjau piešti taip gražiai kaip Stasys Krasauskas. Ir mano piešiniai, kuriuos nupiešiau perskaitęs knygą apie žymųjį Goją, buvo kaip pasipriešinimas švelniajai Krasausko dailei. Vėliau iš tų piešinių gimė Kauno pantomimos trupės spektaklis „Dvidešimtojo amžiaus kapričio“ su dviem pagrindiniais herojais – Skulptoriumi (menininku) ir Miesčionija (visuomenine – politine silpnavalyste ir dvasiniu pasyvumu). Bet tai buvo vėliau...
Į Lietuvą mane atvedė meilė lietuvaitei. Pantomima mane patraukė dar Rygoje. O Lietuvoje atsidūrus netrukus režisierė Aurelija Ragauskaitė pakvietė mane į teatrą, padirbėti su aktoriais, trenažui, kad jų kūnai lankstesni būtų.
Ji kartais stebėdavo, kaip aš dirbu, ir vieną dieną sako: kurk trupę, statyk spektaklį. Paskelbėm konkursą, atėjo daug jaunimo, buvo iš ko rinktis. Net ir iš kitų sąjunginių respublikų pas mus žmonės važiavo.
Iš pradžių dirbom Vilniuje. Tuo metu Jonas Jurašas buvo ką tik baigęs mokslus Maskvoje. O mes, pasirodo, spėjom tapti Vilniui problema. Niekas atvirai nesakė, kuo netinkam, atseit, patalpų nėra, kur mus dėti, – kitiems vietos reikia. Tai tiek mums, tiek Jurašui už akių buvo nuspręsta – į Kauną. Jis Kauno dramos teatro režisieriumi, mes to teatro trupe tapome.
– Buvote labai jaunas, tad kas tuo metu buvo Jūsų mokytojai, konsultantai?
– Mano gyvenimas buvo ir tebėra mano didžiausias konsultantas. Į Lietuvą iš Rygos atvažiavau būdamas 21 metų, pirmą spektaklį pastačiau turėdamas 22 metus, – nerimtas žmogus. Buvom jauni, durni, nieko nežinojom, bet bandėm susikoncentruoti ir pirmiausia sau atsakyti, kas mes tokie.
Buvau Maskvoje susitikęs su garsiuoju mimu Marseliu Marso. Tris valandas per vertėją su juo prakalbėjome, daug ką mačiau, jutau skirtingai nei jis. Pirmieji mano mokytojai buvo Rygoje, kur jau seniai veikė pantomima, stačiusi didelius panoraminius spektaklius.
– Teatro kritikė Vitalija Truskauskaitė sako, kad tai, ką Kauno pantomimos trupė kūrė, kaip suvokė, kaip gyveno, buvo už visų sovietinių ribų. Jūs ne konkrečius (pagal pjeses ar kitą dramaturginę medžiagą) spektaklius kūrėte, bet darėt procesą. O kai rodėt rezultatą, neišvengiamai jis atspindėjo ir laisvės troškimą?
– Tai buvo abstraktaus siužeto spektakliai. Kaip muzika, kurios neperpasakosi.
Man buvo labai svarbu, kokie artistai su manimi dirba. Edgaras Savickis buvo pakviestas iš Rygos, kiti gi neturėjo aktorinės patirties, išskyrus gal dar vieną kitą. Darbas buvo komandinis: kiekvienas galėjo išsakyti savo požiūrį į temą, tarėmės, ieškojom geriausių variantų. Paskui aš pasakydavau, atleiskit, mano žodis bus paskutinis.
Darbas su pantomimos trupe buvo ir mano universitetas (beje, galiu sakyti, kad trupės aktoriai Zigmas Banevičius, Giedrius Mackevičius ir kiti buvo tapę ir mano mokytojais). Mokiausi ir tebesimokau.
– Grįžkime mintimis į 1972-ųjų gegužės 14-ąją. Tą dieną Kauno pantomimos trupė Muzikiniame teatre (į kurį nežinia dėl kokių priežasčių buvo perkelta iš Dramos teatro) turėjo vaidinti du spektaklius: dieninį ir vakarinį. O šalia teatro, kaip šiandien įvardijama, gyvu laisvės fakelu suliepsnojo jaunas žmogus.
Ką Jūs tuo metu išgyvenote, tapęs liudininku, ir ar tas įvykis bei po jo sekusios demonstracijos sovietų valdžiai padėjo galutinai apsispręsti – išsklaidyti tą „neaiškią pantomimą“?
– Faktas, aš esu to įvykio liudininkas. Taip, tą dieną buvo mūsų spektaklis. Stebėjau jį iš šono. Girdžiu, kažkas šaukia „Lauke žmogus dega!“. Davė į rankas gesintuvą, nukabinę nuo sienos, liepė lėkti gesinti.
Ar kada nors esate matę gyvą degantį žmogų? Ne? Niekada to nemačiau ir aš, išskyrus tą vieną vienintelį siaubingą kartą savo gyvenime. Ir jo negaliu pamiršti. Bėgdamas su gesintuvu prie medžio, kur žmogaus kūnas buvo liepsnų apimtas, galvojau, ar galima tą chemiją žmogui naudoti. Abejojau, ar nebus blogiau. Kažkas pradėjo švarkais liepsnas numušinėti, gesintuvo nereikėjo.
Po masinio protesto demonstracijų, pamenu, buvo teatro direktoriaus įsakymas atleisti mane iš pareigų. Dramos teatre savo pareigų neteko Jurašas, girdėjom, jog tam tikrų „kadrų valymo“ buvo ir kai kuriose redakcijose ar dar kitur. Kažkas taip nusprendė, kažkam taip reikėjo parodyti, kokių priemonių imtasi.
Beje, mes tą pavasarį buvom parašę raštą kultūros ministrui, ko reikėtų teatrui, pantomimai, kad kūrybos sąlygos būtų geresnės ir spektaklių galėtume dar įdomesnių sukurti. Tą raštą kažkodėl pavadino mūsų manifestu. Bet mes nesikišom į politiką, tik siekėm tobulesnio savo kūrybos rezultato. Lygiai taip ir savo sienlaikraštį rašėm, kad daugiau patys žinotume, ir mūsų žiūrovai geriau mus galėtų pažinti.
Kai sužinojau, kad universitetas Kaune ruošia parodą apie mūsų trupę, išsiaiškinau, kad sienlaikraštis tebeliko Maskvoje, kur jį iš Kauno išsivežė ten teatrą įkūręs mūsiškis Giedrius Mackevičius (jis, deja, jau miręs). Per tris dienas, draugams padedant, sienlaikraštis pasiekė Kauną, parodą. O čia sužinojau, kad Lietuvos televizija turi mūsų spektaklių filmuotos medžiagos. Gaila, mes jos neturime.
– Esam prieš keliolika metų susitikę traukinyje. Sakėt, važiuojat į Kauną pas draugus. Nes kauniečiai moka gražiau, laisviau linksmintis, o vilniečiai tai nedaro užtikrintai, labiau, – paskubomis, lyg kažkokį planelį vykdydami. Tad Kauną juokais siūlėte laikyti pramogų rezervatu.
Šiomis dienomis skamba ir kitokių pamąstymų, jog būtent prieš 40 metų, tuoj po Kalantinių, sovietai pasistengė, kad priešprieša tarp Kauno ir Vilniaus būtų kuo didesnė. Atseit, ten – maištininkai, gaivalas, o sostinėje – šviesuomenė. Gal ir taip buvo, bet įdomu žinoti, ką Jums šiandien reiškia Kaunas?
– Yra skirtumų tarp Vilniaus ir Kauno. Norom nenorom, bet sutinku: kauniečių pasakymas, kad Kaunas – Lietuvos širdis, centras ar sostinė yra tikslus.
Aš dažnai būnu Lietuvoje, atvažiuoju iš Latvijos, kur keletą dešimtmečių dirbau daugelyje teatrų. Dabar kuriu ir įgyvendinu įvairius projektus (ir su lietuviais). Kai vaikštau po Kauną, džiaugiuosi, kad galiu susitikti su man brangiais žmonėmis. Esu laimingas, nes Dievas man gyvenime davė tokias sąlygas pažinti ir Lietuvoje nemažai genialių kūrėjų, kurie praturtino mane kaip asmenybę. Kažką kitiems, manau, esu davęs bei tebeduodu ir aš.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Birutė Liutkutė.
