Meilė Taraškevičienė, neseniai tapusi „Valstiečių laikraščio“ vyriausiąja redaktore, tvirtina specialiai nepuoselėjusi tokių planų – žurnalistės karjera susiklostė tarsi savaime.
40-metė juokauja, kad trapiai natūraliai blondinei būtent prie laikraščio vairo ir vieta. Žinoma, jei ji yra užsispyrusi, darbšti ir linkusi tobulėti.
Darbo nesikrato
– Kokiu keliu atėjote į šį postą? Ar tai buvo pasiūlymas, kurio negalima atsisakyti, ar užsibrėžta siekiamybė? – paklausė „Balsas.lt savaitė“.
– Nepavadinčiau to nei gundomu siūlymu, nei siektinu karjeros laipteliu. Veikiau tai likimo pirštas. Niekada nesikratau darbo, kuris man patinka, nei atsakomybės, kuri, tiesa, ne visada būna tokia miela. Spaudoje dirbu 20 metų, o karjerą šiame laikraštyje pradėjau prieš septynerius metus. Buvau įvairiomis temomis rašanti žurnalistė, vėliau – „Sveikatos“, „ES paramos“, „Ūkininkų žinių“ redaktorė. Kai prieš ketverius metus Stasys Jokūbaitis, buvęs vyriausiasis redaktorius, pasiūlė tapti jo pavaduotoja, man tai buvo staigmena. Dvejojau – juk teks paaukoti brangią žurnalistui laisvę. Sutikau tik gavusi vadovo patvirtinimą, kad ir šiame poste galėsiu tobulėti.
– Šypsotės. Ar tik nesijautėte apgauta?
– Neapsigavau, nors ši mano sąlyga dabar kelia juoką. Tobulėti, mokytis netrukdo net vyriausiosios redaktorės kėdė, kur, atrodo, nuolat varžo dalykinis kostiumėlis, atsakomybė, laiko stoka. Kasdien esi įsukama į informacijos sūkurį, tad tenka žaibiškai atsirinkti, kas šiandien svarbiausia. Žurnalistui informacija – kaip narkotikas. Net ir labai pavargusi negaliu ilgai ilsėtis, ima trūkti žinių dozės. Taigi gydaisi tuo, nuo ko susirgai. Nebesu laisvas paukštis, tačiau giliau susipažinau su laikraščio leidybos virtuve. Viso to išmokstama – vadovauti, organizuoti nemažo spalvingo kolektyvo darbą. Tuo gyvenimas ir įdomus, nuolat užduoda netikėtų, naujų pamokų.
Istorija įpareigoja
– Vadovaujate laikraščiui su giliomis istorijos šaknimis. „Valstietis“ neseniai atšventė 70 metų jubiliejų.
– Taip, jis įkurtas 1940 metais, kai Lietuvoje dar būta valsčių. Didžiuojuosi senomis leidinio tradicijomis, puoselėju jas. Beje, pirmoji jo redaktorė buvo moteris – Michalina Meškauskienė. Po jos šiam vienam stambiausių Lietuvos savaitraščių vadovavo vien vyrai.
– Taigi moters vadovės tradicija galop atkurta.
– Puoselėjame ir kitas, tokias kaip pagarba, dėmesys skaitytojui, atsakomybė už kiekvieną spausdintinį žodį. O grįžtant prie istorijos – po karo šio dienraščio leidyba buvo atnaujinta, jo tiražas siekė net iki 300 tūkst. egzempliorių. „Valstiečių laikraštis“ pasiekdavo atokiausius šalies kampelius. Net ir sovietmečiu, kai visų spaudos leidinių turinys neišvengiamai supanašėjo, skaitytojas rasdavo atgaivą „Gerų paslaugų“ skiltyje su konsultacijomis ir patarimais, humoro ir satyros puslapiuose: legendinio Anupro Dirvelės nuotykiai vis dar neišsisemia. 1992 metais dienraštis tapo nepriklausomu, didžiausiu respublikoje ir neabejotinai populiariausiu kaime. Prieš ketverius metus „Transparency International“ agentūros Lietuvos skyrius jį pripažino vienu skaidriausių šalyje. To siekiame ir šiandien. Tikiuosi, tai vertina ir skaitytojai.
– Kuo ypatingas „Valstiečių laikraštis“ palyginti su kitais leidiniais?
– Gyvu nenutrūkusiu ryšiu su skaitytojais. Vis dar sulaukiame ranka rašytų laiškų iš atokiausių Lietuvos kampelių. Kita vertus, nemažai iškilių Lietuvos žurnalistų „Valstiečių laikraštį“ vadina profesionalumo mokykla. Stiprioji pusė yra mūsų anaiptol nevaldiškas rašymo stilius, sodrus žodis. Be to, išeidami dukart per savaitę, karštų naujienų stoką kompensuojame analitiniais straipsniais, naudingais patarimais. Jų pateikiame įvairiausiais gyvenimo klausimais, tam skirti priedai „Sodyba“, „Bičių avilys“, „Moters pasaulis“, „Sveikata“, „Šeštadienis“. Juk kiek laiko žmogus sugaiš, kol reikalingą informaciją sužvejos internete ar sulauks eilės prie biurokrato kabineto. Rašome ne sau, o kitiems, visiems Lietuvos žmonėms. Juk žurnalistika, žiniasklaida pirmiausia yra tarnystė visuomenei.
Permainų vėjai
– Ar popierinis laikraštis interneto portalų įsigalėjimo amžiuje nėra atgyvena?
– Liūdniausios prognozės ne visada pasitvirtina. Tradicinė knyga, nepaisant interneto galimybių, vėl tampa populiari, skaitoma ir noriai dovanojama. Laikraštis suteikia judėjimo laisvę. Be to, žmogus visada nori pačiupinėti, turėti savo rankose. Prie to ypač pripratę vyresni žmonės, vis dar prenumeruojantys spaudą. Mūsų skaitytojų gretos tiek pagal amžių, tiek pagal vietovę labai platus: užgriebiame ir miestą, ir kaimą.
– Ko palinkėtumėte „Valstiečių laikraščio“ skaitytojams?
– Kad ir kaip būtų sunku, linkiu nepamiršti, kad spausdintas žodis gali būti kaip balzamas širdžiai, atgaiva sielai ir praktinė nauda kasdieniame gyvenime.
Rūta KLIŠYTĖ
