Užsispyrimas gali padėti nuversti kalnus. Tai savo pavyzdžiu įrodė aktorius Mantas Stonkus. Jį televizijos žiūrovai pažįsta ne tik kaip puikų parodijų meistrą iš televizijos laidos „Dviračio žinios“, bet ir kaip debiutuojantį dainininką projekte „Žvaigždžių duetai“. Kūrybinis M. Stonkaus kelias neprasidėjo kokio nors projekto atrankoje – pirmiausia jis žengė į teatro sceną.
Dėmesį mėgdavo nuo mažens
– Aktorystė – amatas ar pašaukimas? – „Balsas.lt“ klausė M. Stonkaus.
– Tai principas. Aktoriumi tapau iš principo. Buvau toks jaunuolis – labai aktyvus per pamokas, popamokinėje veikloje. Mano klasės auklėtoja sakė, kad tikriausiai niekur neįstosiu, tad šios studijos tapo principu. Vis mąstau, gal po truputį reikėtų bandyti išaugti iš tokio principingumo, bet jis man gyvenime labai praverčia.
– Vaikai vaikystėje sako: „Kai užaugsiu, būsiu...“ Kuo norėjote būti jūs?
– Vaikystėje norėjau tapti matomu, labai traukė scena. Lankiau choreografijos mokyklą, pramoginius šokius. Jei paklaustas, kuo būsiu, ir pasakydavau kokią profesiją, tai tikriausiai meluodavau, o dėmesį mėgau nuo mažens.
Kartais norisi sustoti
– Ar yra buvę tokių akimirkų, kai norėjosi mesti aktorystę ir imtis kitos veiklos?
– Žinoma, „būna dienų, lyg tyčia“. Kartais atrodo, kad laikas viską mesti ir nebenoriu būti aktoriumi, bet pagalvoju, kaip įskaudinčiau ir išduočiau patį save, draugus, dėstytojus, kurie tiek metų su manimi dirbo. Manau, tokių dienų, kai norisi viską mesti, būna ir santechnikams, ir buhalteriams, tad aktoriai – ne išimtis.
– Dirbate televizijoje ir teatre. Kokių privalumų ir trūkumų įžvelgiate juose?
– Tai skirtingi žanrai. Tiek darbą teatre, tiek televizijoje priimu kaip iššūkį. Abiejose srityse yra savų privalumų ir trūkumų.
Noriu įrodyti, kad aktorius gali puikiai dirbti ir teatre, ir televizijoje, nes nesinorėtų, kad man nutiktų taip, kaip tai nutiko kai kuriems kolegoms, kai žmonės, teatro scenoje pamatę veidą iš televizijos, ima ploti, nors šis tuo metu išgyvena didžiausią tragediją.
– Esama nuomonės, kad iš teatro į televiziją išėjusiam aktoriui duris atgal užtrenkia patys teatralai. Ar tai tiesa?
– Manau, tai išaugamas dalykas. Senosios kartos aktoriai mėgdavo už tai pakeiksnoti jaunesnius, bet dabar visi viską puikiai supranta. Juk televizijoje aktoriai ne mikrofoną nešioja, bet dirba aktorinį darbą, kuris rodomas žmonėms, o pasirodymais bandome kažką pasakyti. Aktorius tiek iš teatro scenos, tiek iš televizijos ekrano žiūrovui siunčia žinutę.
Pasikeitė vertinimo kriterijai
– Kokiomis profesinėmis ligomis serga aktoriai?
– Baimės, paranojos, egocentrizmas, didelė savikritika. Laikui bėgant supratau, kad neverta savęs kritikuoti, taip darydamas nieko daugiau neišmoksiu, nebūsiu nuo to geresnis.
– Kaip atrodė televizija jums, kaip žiūrovui, ir kas pasikeitė pamačius tikrąją virtuvę?
– Ėmiau kitaip vertinti televizijoje dirbančius žmones. Iš žiūrovo pozicijos labai mėgstama kritikuoti, kaip viskas pigu, prastai atrodo ir panašiai. Bet kai padirbėji, sužinai, kokiais tempais viską reikia padaryti, kaip greitai tenka išmokti persiorientuoti, viską suspėti, padaryti ir parodyti žmonėms.
– Jums yra tekę dirbti ir tiesioginiame eteryje. Laidų vedėjai kartais prisipažįsta, kad dažnai tiesioginių transliacijų metu pritrūksta žodžių, ar jums taip būna?
– Pačioje darbo televizijoje pradžioje, kai buvau dar pirmo kurso studentas, vedžiau tokią chuliganišką laidelę MTV kanale, galėjau šiek tiek pasipraktikuoti. Kartais tiesioginiame eteryje jaučiuosi geriau, nei per įprastus filmavimus: pavyksta labiau susikaupti, žinau, kad pakartoti negalėsiu ir mažiau lieka trikdžių.
– Kai pamatote save televizijos ekrane, kokių kyla minčių?
– Viskas priklauso nuo to, ką veikiu televizijoje. Dažniausiai save vertinu gana kritiškai: jaunas, dar toks ganėtinai neapsiplunksnavęs, bet iš jo gal išeis kas nors.
