Jaunutė – vos 28-erių metų – ir žinoma visame pasaulyje rašytoja Maggie Stiefvater tris dienas praleido Lietuvoje. Čia ji aplankė tris didžiausius šalies miestus, pristatė savo naująją lietuvių kalba išleistą knygą „Laukimas“ ir prisipažino, kad čia jaučiasi „labiau namie“.
Šie žodžiai itin pradžiugino lietuvaičius, kurie įsimylėjo M. Stiefvater sukurtus herojus ir rašytojos istorijas skaito taip noriai, kad tiek pirmoji knyga – „Virpėjimas“, tiek antroji – „Laukimas“ – puikuojasi geriausiai parduodamų knygų sąrašų viršūnėse.
„Dabar aš būsiu menininkė“
Jūsų svetainėje skaičiau, kad niekada nesugebėjote dirbti įprasto darbo nuo 8 iki 17 valandos. Vis dėlto ne vienerius metus teko būtent tokį dirbti. Kodėl nepradėjote rašyti iš karto?
Rašiau nuo pat jaunų dienų, tačiau gana prastai. Turiu tonas neužbaigų romanų ir istorijų iš paauglystės laikų, tačiau nei viena jų negalėtų būti išspausdinta.
Tuo tarpu koledže koncentravausi į muziką ir turėjau tikrą darbą (juokiasi). Dirbau netgi valstybinėje tarnyboje – buvau techninė redaktorė. Tai reiškia, kad pusę metų aš redaguodavau dokumentus, o kitą pusę metų sėdėjau nuobodžiaudama ir spoksodama į sieną. Manau, kad būtent tada pajutau, kad negaliu likti šiame darbe nė trupučio ilgiau.
Ir aš nuėjau į savo vadovo kabinetą ir pasakiau: „Jūs mane tikrai tenkinate ir vertinate, bet dabar aš išeinu iš darbo ir būsiu menininke“. Vadovas man pasakė: „Maggie, tu koledže studijavai istoriją ir nelavinai savo meninių gabumų!“. Tačiau aš atrėžiau, kad esu tikra, jeigu tą laiką, kurį čia leidau spoksodama į sieną, praleisiu lavindama savo gabumus, būsiu puiki (kvatoja).
Maggie Stiefvater knygos (Fotodiena.lt/Audrius Bagdonas)
Negi nė karto nesigailėjote ir nesibaiminote išėjusi iš darbo į nežinią?
Kai buvau 16 metų, nusprendžiau, kad daugiau nieko nebijosiu. Skamba siaubingai, bet dėl kažkokios priežasties man pavyko save įtikinti. Bet... Ne, aš neišsigandau, bet nė viename darbe nedirbau taip sunkiai, kaip dirbdama pati sau.
Dirbant sau būtina paskirstyti savo laiką ir turėtų konkretų planą, tikslą, kitaip netrukus pasijusi sėdinti ant sofos ir svarstanti: „Ką turėčiau dabar daryti? Gal tiesiog turėčiau iškepti sausainių?“. Išmokti planuoti savo laiką buvo iš tiesų sunku.
Žinau, kad puikiai piešiate ir grojate. Kodėl į Lietuvą atvykote pristatyti knygos, o ne, pavyzdžiui, su savo dūdmaišių orkestru?
(Po ilgo kvatojimo) Kai buvau paauglė, visi man sakė: „Maggie, tu negali rašyti, groti, piešti ir būti puiki visose srityse. Tu privalai pasirinkti vieną sritį ir koncentruotis į ją“. Ir aš tiesiog nekenčiau šitos idėjos, man patiko visos sritys. Ypač muzika.
Būdama koledže nusprendžiau koncentruotis į rašymą ir pamažu ėmiau tobulėti. Tačiau kai mečiau darbą, pasakiau sau: „Gerai, jeigu aš niekur nenueisiu su rašymu, koncentruosiuos į piešimą“. Ir tikrai parodžiau neblogus rezultatus, bet kai netapydavau, aš toliau rašiau ir tobulėjau. Ir dabar manau, kad galėčiau imtis visko: taigi daugiausia dėmesio skiriu rašymui, tačiau laisvalaikiu kuriu muziką mano knygų pristatymams internete, iliustruoju savo romanus.
Dirbti namie nelengva. Kaip planuojate savo laiką?
Tai mano paslaptis (juokiasi). Aš turiu kiaušinių laikrodį! Įprastai daugelis dienų puikios, tačiau kartais viskas, apie ką galiu galvoti, yra tai, kaip aš lakstyčiau su šunimis, tikrinčiausi elektroninį paštą, kepčiau sausainius... Štai tada aš pasiimu kiaušinių laikrodį, užsuku jį ir tol, kol girdžiu „tik tik tik“, žinau, kad privalau dirbti. Taigi, aš padirbu valandą, tada keliauju ko nors nuveikti, vėl padirbu valandą ir vėl atsipalaiduoju.
Įprastai dirbu po aštuonias valandas per dieną įskaitant ir šeštadienius. Sekmadienius praleidžiu, tačiau jei artėja knygos atidavimo data, dirbu ir sekmadieniais. Tikrai dirbu daug sunkiau nei teko kada nors dirbti, tačiau aš mėgstu savo darbą, todėl galiu dirbti visą laiką ir man tai nenusibos.
Priklausomybė sausainių tešlai
Turite vyrą, du vaikus, du šunis, du katinus. Ir dirbate kiekvieną dieną, taip pat ir šeštadieniais. Ką artimieji sako apie jūsų darboholizmą?
Ak, šunys... Turiu du Jacko Russelo terjerus, kurie įprastai turėtų būti tikrai hiperaktyvūs šunys, bet šie du visą dieną praleidžia miegodami po mano darbo stalu.
Vaikai lanko puikią mokyklą, o aš stengiuosi pradėti dirbti rada, kai jie iškeliauja į ją. Kitaip sakant – anksti ryte. Ir bandau baigti dirbti tada, kai vaikai grįžta. Šitaip mes galime kartu vakarieniauti, kartu pažaisti.
Maggie Stiefvater (Fotodiena.lt/Audrius Bagdonas)
Ar sunku save dalyti į moterį rašytoją ir moterį namų židinio kurstytoją?
Man padeda tai, kad aš iš tiesų esu labai prasta namų šeimininkė. Pavyzdžiui, kai paskambina mano tėvai ir sako „mes atvažiuojame“, aš sušunku, kad jie luktelėtų, ir puolu stumdyti ne vietoje paliktų daiktų, drabužių, knygų, siurbti kambarių ir taip toliau.
Sunkiausia tada, kai pažvelgus į augintinius mano galvoje suskamba balselis „Maggie, baik dirbti, ateik, pažaisk kartu“, praėjus pro pianiną girdžiu „Maggie, pagrok manimi“, o nuėjusi į virtuvę galvoje skamba kvietimas kepti sausainių. Džiaugiuos, kad visada buvau orientuota į tikslo siekimą, todėl pati sau pasakau, kad jei parašysiu šią sceną, galėsiu eiti kepti sausainių. Tokiais atvejais man padeda tas kiaušinių laikrodis (juokiasi).
Ar maisto gaminimas yra tokia pat aistra, kaip grojimas, rašymas ir piešimas?
Aš manau, kad esu priklausoma nuo sausainių tešlos. Didžiąją laiko dalį, žinoma, ji taip ir lieka tešla, tačiau vakarais aš visuomet kepu sausainius ir jie tampa gražiu dienos pabaigos simboliu.
Ak, ir virtuvę aš visuomet laikau labai švarią – likusi namų dalis gali būti chaotiška ir netvarkinga, tačiau virtuvė turi laukti, kol ateisiu aš ir imsiuos sausainių (kvatoja).
Visas pasaulis tarsi sesuo
Koks jausmas apėmė supratus, kad Semo ir Greisės istorija, aprašyta „Virpėjime“, – bestseleris?
Tai tikrai keistas jausmas... Visuomet, kai rašau, mano dešimčia metų jaunesnė sesuo Keitė skaito ir sako „oooo, parašyk man dar vieną skyrių!“ O kai perskaito liūdną skyrių, paplūsta ašaromis. Ir dabar jaučiuos taip, tarsi visa likusi pasaulio dalis būtų mano sesuo: visi jie sako „parašyk naują skyrių“, „kada bus nauja knyga?“ ir verkia perskaitę liūdnus skyrius.
Tikrai nuostabus jausmas, kai kažkas dar be manęs žino mano veikėjų vardus. Ir tai toks keistas jausmas kartu... Dabar, kai rašiau paskutinę knygą, galvojau, kad tikrai daugelis žmonių ant manęs supyks. Bus tas pats, kaip su mano seserimi: ji atėjo ir pasakė: „O ne, Maggie, tai negali šitaip baigtis“.
Maggie Stiefvater (Fotodiena.lt/Audrius Bagdonas)
Juk tai yra labai baisu: rašyti istorijas, kurias mėgsta pusė pasaulio, ir jas baigti suvokiant, kad daugelis nuliūs. Kaip su tuo susitaikote?
Aš nesu didelė serijomis leidžiamų knygų gerbėja, pabaigoje šios net „pasmirsta“. Galiu papasakoti, kad rašydama paskutinę knygą „Allways“ visą laiką galvojau tik apie skaitytojus ir apie tai, kad turiu parašyti ką nors, kuo jie džiaugsis. Ir kai liko dvi savaitės iki termino pabaigos, aš supratau, kad nekenčiu to, ką parašiau. Ir išmečiau ją lauk.
Mano redaktorius, žinoma, tuo nebuvo patenkintas. Jis sakė: „Ji puiki, Maggie, ji puiki“. O aš jam pasakiau, kad „puiki nereiškia pakankamai gera“. Ir rašiau knygą antrąkart: šįkart taip, tarsi ir vėl būčiau tik aš ir mano sesuo. Ir taip buvo daug geriau.
Antrąją interviu dalį skaitykite rytoj.
