„Pangkalan Bun miestelis Borneo saloje - visų atvykstančiųjų pasivaikščioti po Borneo džiungles, pirmasis taškas. Iš pirmo įspūdžio - kaip Molėtai, bet dydžio - kaip Kaunas. Būtent čia sėsime į laivą ir plauksime gilyn į salą.
Važiuojant per miestelį ir plaukiant išilgai jo, akį traukia tokie lengvai pabaisiški statiniai. Nė už ką patys nebūtume atspėję, kam jie skirti.
Pasirodo šiuose griozduose vietiniai augina... kregždžių lizdus. Tuos pačius, iš kurių kinai ir sriubas verda ir dar balažin ką daro. Ir gerus pinigus moka. Vietiniai sugalvojo, kad nėra reikalo rizikuoti gyvybe kabarojantis į uolas, jeigu galima tas uolas pasistatyti pas save. O kregždėms gi vis vien, kur perėti. Štai ir gimė naujas verslas.
Iš plačios Kumai upės pasukame gilyn į salą. Džiunglių upė prasideda.
Priplaukę arčiau kranto, girdime džiunglių garsus. Panašius galima išgirsti karštą pavasario dieną stovint prie bitėmis aplipusio kokio žydinčio medžio. Tik čia - daug kartų garsiau. Nežinia, kiek milijardų kubiniame centimetre čia turi būtu visokių dūzgiančių gyvybės formų, kad keltų tokį triukšmą.
Nepaslaptis - čia atvykome susitikti su miško žmonėmis. Taip vietiniai vadina orangutanus. Tačiau mūsų lėktuvas dėl audros vėlavo, išplaukėme gerokai vėliau nei planavome, todėl šiandien organgutanus patėme tik šmėžuojančius džiunglėse. Bet žinome, kad rytoj su jais atsibendrausime iki soties.
Šias beždžiones vietiniai vadina bekantan, angliškai - proboscis monkey, o lietuviškai, ko gero, turėtų būti ilganosės. Profesoriaus Radzevičiaus sugalvotas pavadinimas mums patiko labiau. Bet jis - tik privačiam naudojimui.
Plaukėme, kol dar buvo galima ką nors įžvelgti, o visai sutemus, sustojome. Plaukti džiunglėse naktį - pavojinga. O dar tie krokodilai...“.
