Naujųjų metų išvakarėse baigęs Europos krepšinio čempionato organizacinio komiteto reikalus, jo vadovas Mindaugas Špokas ilgai nebuvo bedarbis.
Europos vyrų krepšinio čempionato organizacinio komiteto vykdomasis direktorius Mindaugas Špokas gruodžio 31-ą baigė savo darbą. Naujo ilgai neieškojo. Kiek pailsėjęs, nuo ateinančio pirmadienio jis dirbs Lietuvos Respublikos premjero Andriaus Kubiliaus patarėju.
Su M. Špoku kalbėjomės apie pusantrų metų rengiamas Europos pirmenybes bei apie jo ateities planus.
– Ar malonus buvo darbas Europos vyrų krepšinio čempionato organizaciniame komitete?
– Tai buvo istorinis renginys Lietuvai. Tokio rango renginys po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vyko pirmą kartą, o kalbant krepšinio terminais – po 72 metų. Tai buvo mums didelis iššūkis, ir reikia džiaugtis, kad jis pasirodė mums įveikiamas. Atsiminus, kokiomis sąlygomis mums teko dirbti, tai yra geriausias įmanomas rezultatas.
– Ir kokios tos nepalankios sąlygos?
– Visų pirma, ekonominė krizė. Taip pat – infrastruktūros trūkumas, jos statybos, vėlavimai.
– Bet turėjote pagalbos iš valstybinių institucijų, ministerijų?
– Turėjome vyriausybinę darbo grupę, kuri įkūrė amžiną atilsį premjeras Algirdas Brazauskas dar gerokai iki manęs. Iš tiesų didelį indėlį įdėjo visos ministerijos.
– Kodėl nebaigėte darbo Europos čempionatui pasibaigus, o tęsėte jį dar iki Naujųjų metų?
– O jūs esate kada nors įmonę atidarę ar uždarę? Tai buvo įmonė, kurios apyvarta – tikrai didžiulė. Čempionatas baigėsi spalio mėnesį. Visi sąskaitų uždarymai vyko iki gruodžio vidurio. Aš tikrai būčiau džiaugęsis, jei būčiau galėjęs iš karto kitą dieną uždaryti įmonę ir palikti šį darbą.
Tuos kelis mėnesius darbas buvo sunkus ir nelabai malonus. Nes, kai uždarai įmonę, nėra tokio moralinio pakilimo, kaip tada, kai ją atidarai. Uždarymas, likvidavimas, teismo procesai, ataskaitų ruošimas, jų pateikimas departamentui, vyriausybei, FIBA, ataskaitos rėmėjams, kur išleidome jų lėšas, – visa tai mums teko atlikti. Bet to, pusė žmonių jau buvo paleista.
– Ką tie paleistieji veikia dabar?
– Turėjome 24 žmones, 12 liko. Kitiems baigėsi darbo sutarčių terminai. Dauguma jų buvo tikri savo sričių profesionalai ir iš karto grįžo į savo darbus. Tai nebuvo iš bedarbių surinkta kompanija. Visus šiuos žmones pavyko sutelkti į vieną didelį kumštį. Taip, kiekvienas iš mūsų turi savų minusų, bet išnaudojome kiekvieno žmogaus privalumus, o ne trūkumus, todėl kaip komanda, buvome tikrai stiprūs.
– O Jūs? Ar jau radote užsiėmimą?
–Šią savaitę aš ilsiuosi. O šiaip turėjau įvairių pasiūlymų. Vienas iš jų – labai įdomus darbas vyriausybėje, apie kurį plačiau galėsime pakalbėti pirmadienį.
– Ar jis bus susijęs su sportu?
–Turiu daug idėjų apie masinį sportą. na gal ne tiek apie sportą, kiek apie masinį užimtumą. Bet kol nepradėjau dirbti, gal būt dar nėra ką apie tai kalbėti. Tiesiog atėjo toks periodas, kad norisi kažką gero padaryti. Manau galėsiu čia pritaikyti savo žinias. Taigi tai naujas iššūkis man.
– Ar padėjo Europos vyrų krepšinio čempionato organizacinio komiteto vykdančiojo direktoriaus pareigos siekti tolimesnės karjeros?
– Čia ne aš vienas tą renginį padariau, jį padarė ta mano minėta 24 žmonių komanda. Tik labiausiai matomi tie žmonės, kurie išeina ant pjedestalo. Aišku džiugu, kad mes galėjome prisiliesti prie to čempionato, bet mes tikrai jo nerengėme dėl to, kad tai būtų mums ryšys su visuomene, o tam, kad tai yra šansas padaryti kažką gero ir tapti istorijos dalimi. Į renginį žiūrėjau, kaip į turėsiantį istorinę vertę, o ne kaip į karjeros galimybę, ar startą politikoje.
– Kaip supratau, politikos aukštumų siekti nežadate?
– Nors man teko pagyventi ir užsienyje, esu Lietuvos pilietis. Ir siekiu, kam mano vaikai norėtų gyventi Lietuvoje. Noriu, kad kiekvienas Lietuvos vaikas augtų tapdamas Lietuvos patriotu, kad norėtų gyventi Lietuvoje. Ir ne aš vienas taip mąstau, pažįstu ir daugiau bendraminčių. Ir tikrai nereikia būti politiku, kad tave išgirstų.
Kai kurie mano pasiūlymai: „Vaikų mokymo plaukti per 10 dienų programa“, „Vaikų žaidimų stovyklos“ tapo pavyzdiniais. Ir mes galime į tai integruoti visą visuomenę. Ir ne vien į sportą. Yra ir tokie užsiėmimai, kaip dainavimas, muzika, šokiai. Tik ne kiekvienas gali leisti sau finansiškai. Ir jei mums pavyktų tai išspręsti, galbūt nereikėtų narkomanijos, alkoholizmo prevencijos programų.
Aš nežinau ar pavyks nuveikti labai daug, bet tikrai stengsiuosi, kad būtų kuo mažiau socialinės atskirties, kad galbūt kuriuos nors išvykti ketinančius žmones tai sulaikys Lietuvoje.
Ingvaras Butautas
