Balandžio pabaigoje pradėjusios tuštėti dengtuose turguose maisto produktų prekyvietės, nuo gegužės 1 d. visiškai ištuštėjo ir miestų turguose prekyba sustojo. Sustojo taip, kad net ir tie keli smulkieji verslininkai, prekiaujantys turguje maisto produktais, nesulaukia pirkėjų antplūdžio. Prekybos centruose taip pat nesimato iš turgaus atėjusių pirkėjų antplūdžio. Nėra ne tik maisto produktų pasiūlos, bet ir paklausos. Situacija susidarė išties nenormali.
Šios nenormalios situacijos kaltininkus įvardinčiau vyriausybę ir jai pritariančią prezidentūrą. Tenka pastebėti, kad valdžia skelbia krizės pabaigą, tačiau žiaurių valdymo metodų nekeičia ir toliau bando išspausti pajamų į valstybės iždą iš paprastų verslininkų ir gyventojų. Reikia pažymėti, kad ekonominės krizės kaštai buvo apmokėti paprastųjų darbo žmonių, verslininkų, pensininkų sąskaita.
Iš ekonominės krizės Lietuva pilnai dar iki šiol neišėjo. Verslas ir gyventojai negeneruoja didesnėmis pajamomis iš kurių būtų galima gauti daugiau mokesčių į valstybės iždą. Netgi atvirkščiai: kylant kainoms perkamoji galia ir vartojimas mažėja, todėl turgaus prekybininkams dabar ne patys geriausi laikai. Juos spausti iki begalybės, valstybiškai mąstant, neprasminga ir negalima.
Juk jie kiauro valstybės iždo neišgelbės. Su turgaus smulkiaisiais verslininkais valdžia privalo kalbėtis ir susitarti. Buvau aplankęs jų badautojus prie Seimo ir mačiau, kad su jais galima kalbėtis ir jie netgi sutinka mokėti šiek tiek didesnius mokesčius. Pripažįstu, jog tai valstybės biudžeto neišgelbės, tačiau toks susitarimas padidintų valstybės pajamas, išsaugotų darbo vietas, konkurenciją, pasitikėjimą valstybe ir t.t. Manau, kasos aparatus be kompleksinių ekonominių ir teisinių priemonių pasitelkti kovai su kontrabanda ir šešėliu yra nevalstybiška, ne laiku ir netgi neskaidru. Dabartinę valdžios politiką smulkiųjų prekybininkų atžvilgiu pavadinčiau ne tik bukai griežtą, bet ir nepaprastai žiaurią.
