Beata Tičkevič-Hasanova, Richardas Jonaitis, LRT Radijo laida „Paraštės“, LRT.lt
Jei egzistencinė neviltis užkluptų vien tik sekmadieniais, jie turėtų vadintis „grauždieniai“, mano atlikėjas Marijonas Mikutavičius. Anot jo, perkopus 40 metų, tokių dienų vis mažėja, nes į viską žmonės ima žiūrėti paprasčiau, nors savigraužos atsikratyti neįmanoma.
„[Savigrauža] yra užkoduota tavyje. Tai yra tavo auklėjimas, pamatai, ant kurių stovi. Viskas, ko gali išmokti, tai su tuo tvarkytis ir šiek tiek pažaboti. Jeigu tai [savigraužą] prarastume, visi būtume šunsnukiai ir niekšai, kokiais, tikiuosi, vis dar nesame“, – LRT Radijo laidoje „Paraštės“ sakė M. Mikutavičius.
– Marijau, ar tema, kurią pristatėme apie sekmadienius, kad žmogus graužia save, galvoja: kodėl buvo taip, kodėl aš elgiuosi vienaip, juk galėjau kažkaip ir nuoširdžiau, ir gražiau elgtis, – ar ji Jums kažkuo pažįstama?
– Ji būna pažįstama tam tikrais atvejais. Negaliu sakyti, kad sekmadienis yra mano įprasta graužaties diena, nes tada jis turėtų vadintis „grauždienis“.
Be jokios abejonės, pažįstama. Kas yra savaitgalis? Savaitgalis dažniausiai yra laikas, kai žmonės labiausiai atsipalaiduoja. Dėl to atsipalaidavimo, kada nustojame būti santūrūs, pridarome dalykų, dėl kurių po to gailimės: gal kažką įžeidėme, gal kitą dieną nepatinkame sau dėl to, kaip patys elgėmės išvakarėse ir t.t. To būna, bet aš pasakysiu, kad, kai perropoji 40 metų, o aš perropojau, viskas gyvenime tampa lengviau.
– Mažiau kritikuojate save?
– Taip. Tiesiog suvoki: Viešpatie, aš pusę savo gyvenimo, gal net didžiąją jo dalį, vien save graužiu, tai nieko gero neduoda.
Kartais taip įprantame save graužti, kad graužiame dėl smulkmenų. Patys prisigalvojame. Tampame savo moralės ir dorovinių normų įkaitais. Kartais išsikeliame tokią aukštą kartelę, kad negalime jos įveikti, nes esame tiesiog žmonės su savo silpnybėmis.
Graužatis ilgą laiką buvo mano natūrali būsena, bet, kai sulauki tam tikro amžiaus, kai jau saulelė vakarop, pradedi galvoti: ei, aš negaliu nugyventi savo saulėlydžio vėl save tyliai kankindamas. Į kai kuriuos dalykus tiesiog išmoksti žiūrėti paprasčiau.
– Toks budistinis nušvitimas?
– Aš nežinau, ar tai yra branda, ar su kuo tai susiję, bet tai padeda. Ramiau į viską žiūri ir lengviau randi atsakymus, supranti, kad grauži save dėl niekų.
– Norėčiau atsikratyti tos savigraužos ir savęs kritikavimo momentų, bet suprantu, jeigu jų atsikratysiu, ten bus tuštuma. Man reikia kažkuo ją užpildyti.
– Nemanau, kad jos atsikratysi.
– Aš dar turiu penkiolika metų.
– Taip, bet negali atsikratyti, nes tai yra užkoduota tavyje. Tai yra tavo auklėjimas, pamatai, ant kurių stovi. Viskas, ko gali išmokti, tai su tuo tvarkytis ir šiek tiek pažaboti. Jeigu tai [savigraužą] prarastume, visi būtume šunsnukiai ir niekšai, kokiais, tikiuosi, vis dar neesame.
Be jokios abejonės, visą laiką išlaikai tam tikras ribas ir tam tikrus dalykus, kurie iš esmės tave daro žmogumi, bet išmoksti juos koreguoti ir į kai kuriuos dalykus žiūrėti lengviau.
– Ar yra kažkokių dalykų, dėl kurių sakytumėte, kad Jums yra gėda?
– Žinoma, taip. Negaliu sakyti, kad tai yra kasdienybė, bet, be jokios abejonės, esu padaręs dalykų, net pakankamai skaudžių, kurie, kartais galvoju, lydės mane visą gyvenimą.
– Kaltės jausmas?
– Taip. Tai nėra našta, kurią jauti vos tik pramerkęs akis kiekvieną rytą. Tai našta, kurią visą laiką prisiminsi. Žinai, kad tai padarei. Kai kurių dalykų galėjo ir nebūti.
– Be abejo, tai susiję su kitais žmonėmis?
– Taip, nes, ką tu sau padarai, tai padarai sau. Svarbiausia, ką padarai kitiems.
– Ar padarote sau ką nors?
– „I hurt myself today to see if I still feel...“ Šiandien labai ilgai gulėjau vonioje, spoksojau į lubas ir labai ilgai kartojau vieną frazę: Marka, tu dideliais žingsniais eini į savęs sunaikinimą.
Nežinau, kodėl sau tai sakiau. Tai neturi jokios potekstės, kaip kiti gali įsivaizduoti: o, Viešpatie, jis, ko gero, ketina žudytis. Ne, bet kartais elgiesi taip, tarsi savęs visiškai nemylėtum.
– Galite pasakyti esminę priežastį ir tuo pačiu pabaigti sakinį „Aš niekada nenusižudysiu, nes...“?
– Negaliu to žadėti. Aš nežinau. Manau, kad daug žmonių, kurie yra nusižudę, kada nors pasakė „Aš niekada nenusižudysiu“.
Dabar, būdamas čia šį jaukų sekmadienį, galiu pasakyti, kad niekada nenusižudysiu, nes, pavyzdžiui, turėjau galimybę susipažinti su Beata ir pakalbėti su jumis.
– Smagu.
– Koks aš gražbylys.
– Ne, man pasirodė, kad tai nuoširdu. Ar čia yra tokia Marijono Mikutavičiaus nuoširdumo kaukė?
– Gal kaukė. Greičiausiai. Tuoj aš užsidėsiu kiaulės kaukę.
– Ar dažnai tenka būti su kaukėmis?
– Taip. Kartais tuo apsišarvuoji. Manau, kad visi esame apdovanoti sugebėjimu keisti savo įvaizdžius, save ir apsimesti tuo, kuo mes gal iš viso nesame. Kartais – dėl savisaugos, kartais – siekdami naudos. Yra įvairiausių priežasčių. Išmokstame būti šalti, abejingi, kad išlaikytume savo asmeninę erdvę. Kartais moki būti pašaipus, kartais – be proto meilus. Tokia dvasinė mimikrija.
– Ar yra dalykų, kurie geba Jus stipriai paveikti, kažkuriam laikui sustabdyti Jūsų vidinį kūrybinį procesą? Pavyzdžiui, žmonių pikti žodžiai?
– Nežinau. Manau, kad ne. Manau, kad kartais gyvenu šiltnamio sąlygomis.
Visai neseniai per vieną dieną mane du kartus aprėkė ir buvau šiek tiek išmuštas iš vėžių, nes paprastai, kai iki galo neprisidirbi, ant tavęs niekas nerėkia.
Juolab kai esi žinomas veidas, žmonės turi labai tavęs nekęsti, kad išdėtų viską į akis. Gal žmonės linkę nutylėti. Nežinau.
Istorija tokia: sėdėjome kino teatre su mergina ir garsiai komentavome, kleketavome filmo metu. Nedarėme to specialiai. Tiesiog kažkuriuo momentu įsiaudrinome ir kažką plepėjome. Salėje iš viso buvo kokie aštuoni žmonės. Nelabai populiarus filmas ir, pamatęs jį, supratau, kodėl.
Kalbėjomės, kleketavome, ginčijomės. Filmas neįdomus, vadinasi, turi kažkuo užsiimti. Į filmo pabaigą žmogus, kuris sėdėjo per kokias dešimt vietų nuo manęs į dešinę, staiga atsisuko ir pasakė: ar jūs užsičiaupsite? Ir dar numetė riebų keiksmažodį. Aš atsiprašiau.
Aprėkė. Šiek tiek nepatogu. Jautiesi kaltas, nenori konfliktuoti.
– Kaip sutramdytas vaikas.
– Sutramdytas grubumu, prie kurio esi nepratęs. Moki taip bendrauti ir yra žmonių, su kuriais taip bendrauji, bet tokioje nekaltoje vietoje, kino teatre, to nesitiki.
Kitas variantas buvo, kai vairavau automobilį: atsistojau prie šviesoforo, užsižioplinau ar užsigalvojau. Prieina žmogus, pabeldžia į landą, atidarau ir jis sako: užgesai? Ir vėl keiksmažodis. Tokiu piktu, grubiu balsu. Aš pasakiau, kad ne, vėl iš karto atsiprašiau.
Per vieną dieną mane aprėkė du kartus. Specialiai to nesiekiau.
Abu tie žmonės galėjo labai paprastai paprašyti: ar jūs galėtumėte tyliau? Bent jau pirmą kartą. Galėjo paklausti, ar kažkas atsitiko.
– Kokiai emocinei būsenai esant lengviausiai gimsta kūriniai?
– Lengviausia daryti liūdnus dalykus. Kaip ir kine, pravirkdyti žiūrovą yra lengviau, nei priversti jį kvatotis. Muzikoje lengviau pulsuoja jausmas, kai yra šiek tiek melancholiško liūdesio, nuoskaudos, širdgraužos, išgyvenimo.
Paprastai yra pakankamai nelengva padaryti užkabinančią, linksmą dainą, kuri užvestų, spinduliuotų optimizmu. Gal tiesiog nuo būsenos priklauso. Gal labiau esu realistas ir nelabai krykštaujantis žmogus. Gal liūdnos spalvos atrodo gražesnės.
– Man irgi liūdna muzika patinka labiau. Pavyzdžiui, ska kūrinio pasiklausysiu du kartus ir pakaks, o, pavyzdžiui, „Radiohead“ klausau visą laiką.
– Žiūrėjau filmą su Mickey Rourke`u „Imtynininkas“. Jis pasakė gerą frazę, kuri man patiko. Aš augęs devintame dešimtmetyje, kai buvo daug gero, svaigaus, patosinio roko: gyvenimas yra šaunus, vien šventė, nepergyvenkim ir gyvenkim šia diena.
Filme M. Rourke`o herojus kalbasi su mergina bare ir ten groja „Guns`n`Roses“ gabalą iš devinto dešimtmečio. Jie sako: o, „Guns`n`Roses“, tai buvo laikai, tai buvo muzika, o po to atėjo tas durnius Kurtas Cobainas ir viską sušiko. Jis atnešė depresyvų grožį į muziką.
Kartais kaip tik pasiilgstu kūrinių, kurie kelia dvasią. Kai atsibundi ryte, kokią nori įsijungti muziką? Aš noriu įsijungti trankią ir linksmą. Vakare gal noriu paklausyti kažko nostalgiško ir lyriško, bet ryte nori „This must be just like living in paradise“.
– Jūsų neerzina, kad po kiekvienų Lietuvos krepšinio varžybų per televiziją groja „Tris milijonus“?
– Man iš esmės tas pats, bet žinau, kad mano mama nusižudytų, jeigu negrotų. Man kartais atrodo, kad ji žiūri varžybas tik dėl to, kad gale gros sūnaus dainą.
Tai yra tradicija. Suprantu sporto dainų likimą ir progresą. Ta pati situacija su „Queen“ „We will rock you“ arba „We are the champions“. Žinai, kad gabalas tiesiog skambės, nes jis tapo renginio kliše, stereotipu. Man gal tai į naudą, tiesiog gaunu daugiau pinigų iš Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros.
