„Dovanokit, tai tikrai ne lietuviška knyga. Kaip galima Lietuvoje kalbėti apie sovietmetį ir nieko nesupriešinti?“, – teištarė fotomenininkas Antanas Sutkus, dar sklandydamas fotografijos istorikės Margaritos Matulytės neseniai išleistos monografijos „Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu“ lapus. Pasak garsaus fotografo, M. Matulytė sugebėjo pasakyti objektyvią tiesą apie sunkų sovietinį laikotarpį.
Šią savaitę visuomenei pristatyta monografija sulaukė itin didelio fotografų ir istorikų susidomėjimo. Apie Lietuvos fotografijos raidą sovietmečiu lrt.lt kalbasi su knygos autore M. Matulyte.
– „Monografijoje pateikiama nuosekli Lietuvos fotografijos raidos sovietmečiu istorinio modelio versija“, – rašoma knygos anotacijoje. Man įdomu, kaip ėjote to nuoseklumo link, su kokiais sunkumais teko susidurti renkant informaciją?
– Iškėliau uždavinį ištirti viso sovietmečio fotografiją, kurios raida turi tiesioginių sąsajų su politinių procesų etapais. Tai patvirtina trijų kūrybinių bangų susiformavimas: Stalino valdymo laikotarpiu buvo visiškai išplėtotas socrealizmu pagrįstas fotožurnalizmas, Nikitos Chruščiovo vykdoma politika sudarė sąlygas iškilti naujiesiems dokumentalistams – lietuvių fotografijos mokyklai, o Leonido Brežnevo stagnacijos krizę išreiškė ir postmodernizmo nuostatas įprasmino trečioji fotografijos banga, kurią knygoje vadinu devizualizavimo judėjimu.
Tačiau tai suprasti ir šių meninių krypčių skirtis atskleisti galėjau tik kruopščiai ištyrusi archyvus, sovietmečio spaudą ir kitus šaltinius, kurie padėjo plačiau ir aiškiau pamatyti laiko panoramą. O surinkusi pakankamą kiekį informacijos, kai pradėjo ryškėti tendencijos, nuosekliai ją integravau į mokslinius svarstymus. Tad nuoseklumas šiuo atveju reiškia ne knygos struktūros chronologiškumą, o, kaip teisingai pastebėjote, darbo su medžiaga, jos apdorojimo ir susisteminimo principus.
- Paminėjote archyvus, ar galėtumėte įvardyti skaičių fotografijų, perskaitytų, peržiūrėtų knygų ir straipsnių, bylų per visą tyrinėjimo laikotarpį?
- Niekada neskaičiavau, kiek teko perversti dokumentų bylų, peržiūrėti fotografijų archyvų ir perskaityti literatūros. Kokioje šalyje bebūčiau visada stengiuosi aplankyti ten vykstančias fotografijos parodas ir įsigyti naujausias knygas. Sukauptos žinios padėjo plačiau pažvelgti į tiriamąjį objektą ir laiką, tačiau monografijoje atsispindi tik nedidelė darbo dalis. Knygoje paskelbtame literatūros ir šaltinių sąraše suregistruota tai, kas svarbiausia, kuo remiuosi pagrįsdama arba iliustruodama vieną ar kitą teiginį.
- Kada sparčiausiai prasidėjo Lietuvos fotografijos sovietizavimas?
- Sparčiausiai fotografijos, kaip, beje, ir visos kultūros, sovietizavimas vyko stalinizmo metais. Fotografija totalitariniam režimui buvo vienas veiksmingiausių įrankių, juk ji politinę viziją pateikdavo gana įtikinama forma – pasitelkti tipiškų herojų pavyzdžiai ir chrestomatinės jų veiklos inscenizacijos, kuriančios mitologizuotą pasakojimą apie tai, kas yra sovietinis žmogus, kokios jo vertybės ir kaip pagal jas darniai funkcionuoja visa socialinė sistema. Siekta pabrėžti pozityvų socialistinės santvarkos įvaizdį ir parodyti „laimingą“ sovietinio žmogaus egzistenciją. Viešoje erdvėje tai padaryti pavyko, tačiau „atšilimo“ metais prasidėję pokyčiai rodo, kad ne taip paprasta užvaldyti žmogaus sąmonę ir nuslopinti jo individualumą.
- Gal visa tai susiję ir su pavadinimu – „Nihil obstat“?
- Monografijos pavadinimu norėjau pabrėžti pagrindinį tyrimo aspektą – sovietinių ideologų bandymus sovietizuoti fotografiją ir paversti ją propagandine priemone, o taip tą dviprasmybę, kurią turėjo patirti visi kūrėjai sovietmečiu – tarsi ir gali lasvai reikštis, tik neperženk ribų. Prisiminiau bažnytinio cenzoriaus spaudą nihil obstat, kuriuo žymėti leidimai publikuoti. Lotyniškas terminas niekas nekliudo atspindi ir socializmo doktrinos diegimo pobūdį – gali viešai reikštis, jeigu paisai partijos „žaidimo“ taisyklių, t. y. pozityviai atspindi santvarką.
Lietuvos literatūros ir meno archyve bevartydama bylas aptikau vieną anoniminio autoriaus fotografiją, kuri iliustruoja žinutę, paskelbtą 1956 m. žurnalo „Švyturys“ skiltyje „Tai mums nepatinka“. Fotografija patraukė dėmesį tuo, kad vaizdo pusėje ranka įrašyta „užretušuoti Kareivį“. Kritikuotas Kauno autobusų stoties darbas: eilės prie bilietų kasos, laukiančių keleivių spūstis stotelėje, vėluojantys arba neatvykstantys autobusai. Tokia sovietinės Lietuvos kasdienybė buvo pažįstama ir neslepiama – juk tai tik menkos socialinės problemos. Tad nihil obstat – niekas nekliudo publikuoti fotografijos, tereikia retušuoti kareivį, kad nekiltų jokių abejonių ar nereikalingų klausimų, kad neatsirastų jokių poteksčių.
- Kuo tuo metu gyveno Lietuvos fotografija ir fotografai?
- Fotografų veiklos administravimas buvo monopolizuotas Komunistų partijos diktatui pavaldžių institucijų – Kultūros ministerijos ir Glavlito struktūrų, profesinių ir kūrybinių organizacijų, tad menas, tiesiogiai priklausantis nuo politikos, neturėjo jokių sąlygų ir terpės neįteisintai veiklai. Viešoji erdvė buvo kontroliuojama, tad visuomenę pasiekdavo filtruota ir ideologiškai atrinkta fotografų kūryba.
Sovietinių ideologų pasitikėjimą lietuvių fotografija rodo ne tik intensyvus ir gausus jos publikavimas įvairiuose leidiniuose, eksponavimas respublikinėse ir sąjunginėse parodose, bet ir atstovavimas Sovietų Sąjungai užsienyje. Privalomos temos ir proginės parodos į pirmąjį planą iškeldavo kūrybinio kolektyvo atsakomybę ir užgoždavo asmenybės iniciatyvą. Taip demonstruodami sovietiškumą Lietuvos fotomenininkai išnaudojo valdžios suteiktas galimybes, kita vertus, neatskleidė tikro kūrybinio potencialo, o tai slopino ne tik platesnes autorių archyvų atodangas, bet ir stabdė naujas menines idėjas.
- Koks buvo tas atstovavimas užsienyje?
- Užsienyje rengtos jų parodos nesulaukė dėmesio valstybiniu lygmeniu ir platesnio rezonanso dėl politizuotų intencijų ir abipusės socializmo – kapitalizmo konfrontacijos. Taip, juos priimdavo, tačiau į aukščiausiąją lygą neįtraukdavo, manau, kaip tik dėl Šaltojo karo pozicijų. Todėl skaudžiausia yra tai, kad talentingi Lietuvos fotografai anuomet nepateko į elitinę pasaulio kultūrą – juk ne vienas jų vardas ir darbai galėjo būti paskelbti pasaulio fotografijos istorijose. Tad vienas mano knygos tikslų ir buvo parodyti, kad sudėtingomis sąlygomis buvo kuriama savita fotografija, estetiniu įtaigumu nė kiek nenusileidžianti Vakarų kūrėjams.
- Kokia sovietinė kultūra atskleidžiama Lietuvos fotografijoje?
- Savo darbu siekiau suprasti ir įrodyti, kad Lietuvos visuomenė nebuvo totaliai sovietizuota ir paversta zombiais. Sovietinės okupacijos laikai mūsų tautai atnešė daug praradimų, juk tūkstančiai tautiečių žuvo rezistencijos metais ir lageriuose, liko atskirti nuo tėvynės tremtyje ir emigracijoje. Tačiau laisvės pojūtis nebuvo prarastas. Laisvė mąstyti, kalbėti buvo totaliai suvaržyta, bet galbūt tai ir skatino kultūros žmones ieškoti savitų raiškos būdų, žadino intensyvią kūrybą. Todėl savo knygoje pabrėžiu, kad kultūra buvo sovietizuojam, bet ne visa, o tik jos dalis iš tikrųjų tapo sovietine. Svarbu suprasti šį reikšmingą politinės terminijos skirtumą: sovietinis yra sovietizavimo padarinys, visais vertinimo aspektais patvirtinantis įvykusį prisitaikymo prie sovietinės ideologijos aktą, kurio negalima taikyti visiems Lietuvos kultūros reiškiniams.
- Monografijos pristatyme pasigirdo kalbų, kad ją reikėtų išversti į kitas pasaulio kalbas ir platinti užsienyje. Ar būtų tokių minčių? Kas, kurios šalys turėtų susidomėti tuo?
- Manau, kad ne vieną mokslinę įvairių kultūros sričių studiją verta išleisti kitomis kalbomis, tačiau Lietuvos leidyklų vertimai turi mažą sklaidą pasaulyje, tad perspektyvą pasiekti platesnį užsienio skaitytojų ratą turi tie vertimai, kuriuos leidžia užsienio leidyklos. Kadangi savo monografijoje paliečiau aktualias sovietizavimo ir jo pasekmių problemas, taikiau lyginamąją analizę ir gausiai rėmiausi rusų, ukrainiečių, lenkų, prancūzų, amerikiečių fotografų pavyzdžiais, tai, spėju, darbas galėtų sudominti tiek Vakarų, tiek Rusijos mokslininkus. Tačiau knygą tektų adaptuoti jų kontekstui, o tai jau didelis darbas. Nenoriu skubėti, tegul ją patikrina laikas.
- Antanas Sutkus pažymėjo, kad rašydama monografiją išlikote itin objektyvi ir net stebėtina, kad, nepaisant visokių įvykių, išlaikėte tą kritinį žvilgsnį. Kaip tai pavyko?
- Taip, ir man įsiminė Antano Sutkaus žodžiai apie tai, kad knyga parašyta nelietuviškai, t. y. nesupriešinant fotografų, nedergiant vienų ir neiškeliant kitų, o objektyviai įvertinant jų siekius bei galimybes, atrandant gerų ir vertingų dalykų kiekvienos kartos kūryboje. Iš tikrųjų neverta imtis mokslinio darbo, jeigu nesugebi atsiriboti nuo asmeninių santykių, interesų, pagaliau jausmų, kurie, žinoma, nuolat lydi rašymą. Bet tai jau publicistikos ir eseistikos priedermė, o moksliniame darbe turi vadovautis šaltiniais ir jais pagrįsti savo mintis. Stengiausi išlikti nešališka, ir vienintelį asmeniškumą sau leidau išreikšti dedikacijoje – knygą skyriau trims mylimiems fotografams: Vitui Luckui, Antanui Sutkui ir Algirdui Šeškui.
- Kiek Lietuvos fotografija sovietmečiu aktuali šiandien?
Tikiuosi, kad šis tyrimas perteikia bendrą sovietų kultūros valdymo charakteristiką. Lietuvių fotografijos, kuri Sovietų Sąjungoje buvo pripažinta ir pagrįstai išskirta kaip sektinas pavyzdys, raidos tyrimams iki šiol trūko istorinės kritinės analizės, vyravo idealistinis požiūris į lietuvių fotografijos fenomeną. Įvairiais aspektais nagrinėjant fotografijos raiškos procesus, subjektyviai, o kartais ir hipertrofuotai, fotografų kūryba nesieta su sovietų valstybėje reglamentuota vertybių sklaida. Apie šį istorinį periodą paskelbti tekstai yra labiau nukreipti į faktografinį fotografijos raidos rekonstravimą arba kūrybos turinio interpretavimą be istorinių veiksnių ir ryšių analizės, o mano studija remiasi politiniu kontekstu. Ji skatina nepamiršti, kad sovietinės kultūros standartus atitiko ne tik kūryboje demonstruojamas meistriškumas, bet ir ideologinis patikimumas.
***
Komentarai apie monografiją:
Istorikas dr. Arūnas Streikus:
Šią knygą drąsiai galima statyti į seriją knygų, kurios žymi savotišką naują žingsnį sovietologijos tyrimų Lietuvoje, kurie įvyko 2010-2011 metais, kai pasirodė istorikų knygos apie sovietmetį ir apie tokius dalykus, kuriuos nebuvo rašoma. Tai būtų galima priskirti naujausiai sovietologijos tyrimų krypčiai, kurioje stengiamasi šiek tiek kompleksiškiau žvelgti į sovietmetį - ne tik matyti aktyviai ir visais įmanomais būdais savo valią primenančią valdžią ir pasyvią visuomenę, bet taip pat ir visuomenę kaip aktyvų žaidėją, subjektą.
Galbūt Margaritos Matulytės knygoje buvo palankus tyrimo objektas, nes Lietuvos fotomeninkų sąjungos fotografai buvo vieni tų žaidėjų, kurie sėkmingai dalyvavo tuose žaidimuose. Ir tai buvo abipusis žaidimas – valdžia mėgina įtraukti meninkus, kad jie padarytų meniškai įtaigesnį sovietinės ideologijos įprasminimą, kita vertus, meninkai tam tikra prasme įtraukia valdžią į žaidimą, siūlydami savo variantus ir dažnai net primesdami savo variantus. Nedrįstu kol kas pasakyti, kas laimėjo šį žaidimą, nes mano požiūriu tragedija tame ir yra, kad laimėjusių būti negalėjo.
Lietuvos fotomeninkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis:
Pradėdamas dirbti Lietuvos fotomeninkų sąjungoje keliavau su daugeliu šios knygos herojų, kurie pasakojo tas istorijos, kurios pynėsi į legendą: ne vientisą, viena neigė kitą ir taip žinojau nuotrupas apie Lietuvos fotografijos mokyklą. Šioje knygoje ypatingas yra apibendrinimas – sukaupta patirtis. Ačiū archyvų muziejų darbuotojams, kad tie faktai sugulė į knygą, kuriuos galbūt kam nors norėsis paneigti, bet, galų gale, jie yra. Galima apie tai diskutuoti, ginčytis, bet pagrindas yra nepaprastai svarbus.
Vytenis Radžiūnas
