Moralinės politikos ilgesį savo kalboje Seime minint Kovo 11-ąją akcentavo Sąjūdžio Seimo tarybos narys, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas Marcelijus Martinaitis.
„Kai šiek tiek šiandien pažvelgi iš viršaus, norėdamas suvokti, kas čia Lietuvoje vyksta, netikėtai pamatai, kad beveik neliko nė vienos institucijos, kuriai vienaip ar kitaip nebūtų keliamas nepasitikėjimas, dažnai dėl savo pačių nepadarytų darbų, dėl savo pačių klaidų, vis primetant kitiems. Toks nepasitikėjimas provokuojamas pradedant jau Prezidentūra, Vyriausybe, Seimu, teisinėmis institucijomis, policija ir taip toliau. Paradoksalu, kad lieka nepaliesti kol kas tik gaisrininkai. Tai gal simboliška, nes gaisrininkai paskutiniai, kartais vieninteliai ateina po griuvėsiais ieškoti gyvų“, - sakė rašytojas.
Pasak jo, valstybė yra toks darinys, kuri nuolat kuriasi, yra kuriama ir persikuria, ji nežino savo baigtinės ribos, kurią mėgstama nustatyti po dešimtmečio, po dvidešimtmečių.
M. Martinaitis apgailestavo, kad žmonės užsimiršta kartais, kas jie yra istorijoje, laikydami save tik vartotojais, tarnautojais, politikais, verslininkais, pensininkais.
„Mes sunkiai surenkame kartais save į vieną sąvoką, o valstybė yra stiprinama žmonių atmintimi, veikimu, o ne vien pinigais, verslais, visokiais “imidžais„, kaip šiandien daugiausia apie tai kalbame. Mūsų sąmonėje įsigali tam tikri prestižo, lengvo gyvenimo, visuotino leistinumo įpročiai, cinizmas. O patriotizmo negalima uždaryti alaus dėžutėse, valstybė nėra restoranas, kuriame ateiname prasigyventi, pasistatyti pilaites, prabangiai gyventi. Užmirštame, kad dar vis esame Lietuvos žmonės“, - kalbėdamas iš istorinės Kovo 11-osios salės apgailestavo rašytojas M. Martinaitis.
