Rugpjūčio pučo 20-ųjų metinių išvakarėse Michailas Gorbačiovas davė interviu vokiečių savaitraščiui „Der Spiegel“. Paskutinysis SSRS vadovas kalbėjo apie savo iškilimą į valdžią, rugpjūčio pučą ir šiandieninę Vladimiro Putino politiką.
„Politika – antroji mano meilė. Pirma – Raisa“, – taip savo nenorą pasitraukti į užtarnautą poilsį paaiškina M. Gorbačiovas, per pastaruosius penkerius metus patyręs tris sudėtingas operacijas. Be to, jo teigimu, politikos palikti jis nesiruošia dar ir dėl to, kad ji jį „mobilizuoja“.
M. Gorbačiovas pasakojo, kaid Politbiuro susirinkime 1985 m. Sovietų užsienio reikalų ministras Andrejus Gromyko įveikęs „pavydą“, kurį jam jautė, ir pasiūlęs M. Gorbačiovo kandidatūrą į generalinio sekretoriaus postą. Jis buvęs „labai protingas ir rimtas žmogus“, kuris „jautė laikmečio dvasią“. M. Gorbačiovo įsitikinmu, jo pranašumą tuomet nulėmė ir „didelė patirtis“, kurios jis įgijo dirbdamas su pasiligojusius Anatolijumi Černenka.
Pasak M. Gorbačiovo, kai dar A. Černenka buvo gyvas, pas jį atėjo keli regioniniai Komunistų partijos sekretoriai ir pareiškė: „Senukai nori į sostą vėl pasodinti saviškį. Jeigu jie bandys, mes juos nušluosim.“ Po to, kai generalinis sekretorius mirė, pusvalandė prieš politbiuro posėdį, M. Gorbačiovas susitiko A. Gromyko ir jam pasakė: „Situacija rimta, žmonės nori pokyčių. Jų atidėti negalima, nors tai rizikinga ir net pavojinga. Norėčiau, kad tokiomis aplinkybėmis dirbtume kartu.“ A. Gromyko atsakė, kad jis dėl situacijos vertinimo visiškai sutinka ir priėmė pasiūlymą veikti kartu.
Tą pačią naktį, grįžęs namo, M. Gorbačiovas tarėsi ir su žmona. Pokalbis vyko vaikštant lauke – svarbiais klausimais kalbėtis kambaryje buvo negalima. Kai M. Gorbačiovas o atsistatydinimo išsikraustė iš buvo Maskvoje, sienose rado „labai daug laidų. Pasirodo, manęs klausėsi visą laiką.“
„Ir šiandien Perestroką aš pradėčiau lygiai taip pat“, sakė politikas. Į žurnalisto pastabą, kad jis neturėjęs pokyčių „plano“, M. Gorbačiovas prieštaraudamas atsakė: „Jeigu būčiau turėjęs planą, aš su juo iškart būčiau atsidūręs Magadane... (Magadanas – uostamiestis prie Okotsko jūros ir Rusijos administracinė sritis (nuo 1953 m.) Tolimuosiuose Rytuose, už Kolymos regiono, – red. past.) Partinei nomenklatūrai Perestroika nerūpėjo. Kiekvienas iš jų turėjo savo „lovį“... Taigi, visų pirma reikėjo skaidrumo, atvirumo. Tai ir tapo keliu į laisvę.“ Kinijos keliu – kapitalistinių ekonomikos reformų, išlaikant komunistinę sistemą – M. Gorbačiovas nėjo, nes „kiekviena šalis yra skirtinga.“
Kaltinimus, kad nepakankamai įvertino nacionalinį klausimą, M. Gorbačiovas atmeta. O kruvinieji įvykiai Tbilisyje ir Vilniuje, jo teigimu, vyko be jo žinios. „Žinoma, kyla klausimų: tai koks gi tu buvai generalinis sekretorius, jei apie tai nežinojai? Šis kaltinimas daug sunkesnis...“ Esą tuometinėje KGB vadovybėje buvo jėgų, kurios norėjo užbėgti už akių bręstantiems politiniams sprendimams Lietuvoje, ir ėmėsi prievartinių metodų.
„Sąjunga buvo sunaikinta prieš žmonių valią ir tai buvo padaryta gana sąmoningai, iš vienos pusės dalyvaujant Rusijos vadovams, iš kitos – pučistams“, – mano M. Gorbačiovas. Jis vis dar tiki, kad net ir po pučo dar buvo galima išgelbėti Sąjungą nuo žlugimo. Štai kaip jis aiškina, kodėl norėtų, kad SSRS būtų išlikusi: „Jau kelis dešimtmečius viskas yra susipynę: kultūra, švietimas, kalbos, ekonomika... Pabaltijyje surenkami automobiliai, Ukrainoje – lėktuvai, ir mes vis vien negalime apsieiti vieni be kitų. Trys šimtai milijonų gyventojų – tai taip pat buvo privalumas.“
M. Gorbačiovo manymu, 1991 rugpjūčio pučas kilo dėl „perestroikos priešininkų“ reakcijos į „pralaimęjimą“, kurį būtų įtvirtinč tai, jog rugpjūčio 20-ąją planuota pasirašyti naują Sąjungos sutartį. Savo sprendimą tokiu metu išeiti atostogų, M. Gorbačiovas aiškina taip: „Maniau, turėtum būti idiotas, kad šitaip eitum „va bank“ – juk patys [pučo rengėjai] būtų nušluoti. Bet, deja, tai iš tiesų ir buvo idiotai... Ir jie viską sugriovė. O mes – „pusiau idiotai“, įskaitant ir mane... Per visus tuos metus aš buvau išsunktas, pervargęs iki paskutinės ribos. Bet aš neturėjau eiti atostogų. Tai buvo klaida.“
„B. Jelcinas su kompanija veikė slaptai ir pažeisdami Konstituciją“, – įsitikinęs M. Gorbačiovas. Jėgos panaudojimas, mano jis, tuomet galėjo sukelti pilietinį karą, šalyje buvo šokas“, niekas nesuprato, kas ta „Nepriklausomų Valstybių Sandrauga“... „Tuomet viskas atrodė nepavojinga, bet tik po to žmonės pamatė, kad nebeliko didžios šalies.“ B. Jelcinas buvo „labai užsispyręs... Be galo mėgo valdžią, buvo ūmus ir garbėtroška“, – taip tuometinius įvykius prisimena M. Gorbačiovas.
M. Gorbačiovas, jo žodžiais tariant, apgailestauja, kad nepavyko išvengti kraujo praliejimo, „laiku išspręsti klausimų su partija“ ir teisingai įvertinti nacionalinių respublikų nepriklausomybės siekius.
Apie dabartinę padėtį Rusijoje paskutinysis SSRS vadovas sakė: „Aš rėmiau Vladimirą Putiną per pirmąjį jo prezidentavimo laikotarpį, ir dabar iš esmės vis dar jį remiu. Bet man kelia nerimą tai, ką šalyje daro partija „Vieningoji Rusija“, kuriai vadovauja V. Putinas, ir ką daro vyriausybė: jie nori išsaugoti išsaugoti turimą statusą ir nesiekia jokios pažangos. Netgi priešingai – jie tempia mus atgal, o šaliai skubiai reikia modernizavimo. „Vieningoji Rusija“ kartais primena senąją Komunistų partiją... V. Putinas nori išsilaikyti valdžioje. Bet ne tam, kad pagaliau išspręstų mūsų įsisenėjusias problemas – švietimo, sveikatos apsaugos ir skurdo... Dmitrijus Medvedevas – išsilavinęs žmogus. Jis sukaupė patirties, bet reikalinga jėga, kuri jį paremtų... Sunkiai, skausmingai, bet demokratijos Rusijoje daugės. Diktatūra jau nebegrįš. Yra dar autoritarinių požymių. Dėl to, kad mes, mano nuomone, esame dar tik pusiaukelėje“, – mano M. Gorbačiovas.
