Prieš 25 metus tokiu metų laiku buvau Islandijoje, Reikjavike. Tada sėdėjau priešais Ronaldą Reaganą ir mes derėjomės dėl branduolinės ginkluotės mažinimo – turėjome sutarti dėl visiško JAV ir Sovietų Sąjungos branduolinio nusiginklavimo iki 2000 metų.
Nepaisant daugybės mūsų skirtumų, tiek aš, tiek Reaganas branduolinę ginkluotę vertinome vienodai – tokie barbariški ginklai neturėtų būti civilizuotų valstybių ginklų arsenale. Ir nors Reikjaviko derybose mums ir nepavyko galutinai susitarti dėl iškeltų pirminių siekių, visgi, kaip pažymėjo Reaganas, pats susitikimas ženklino esminį lūžį globalaus saugumo užtikrinimo procese.
Ateinantys keleri metai turėtų parodyti, ar mūsų svajonės apie pasaulį be branduolinių ginklų virs realybe. Kritikai linksta manyti, jog branduolinis nusiginklavimas geriausiu atveju yra visiškai nerealus tikslas, o blogiausiu atveju – itin rizikinga utopija. Tokios pozicijos šalininkai tiesiog laikosi nuomonės, kad branduolinė ginkluotė yra esminis raktas į taikingumą pasaulyje – branduolinio atgrasymo strategija faktiškai palaikė taikius santykius Šaltojo karo metu ir sulaikė didžiąsias valstybes nuo įsitraukimo į totalinius karus.
Kaip žmogus, tiesiogiai susijęs su branduolinės ginkluotės problematika, visiškai nesutinku su tokiu požiūriu. Branduolinio atgrasymo strategija yra pernelyg rizikingas ir neprognozuojamas taikos užtikrinimo instrumentas. Laiku neįgyvendindamos branduolinio nusiginklavimo programos tikslų, JAV ir Rusija rizikuoja, jog savo neveiklumu tiesiog skatins tolimesnį branduolinių ginklų plitimą pasaulyje. O eventualiai ir augančią jų realaus panaudojimo galimybę. Tokios katastrofos tiesiog privalu išvengti.
Aš, kartu su George'u P. Shultzu, Williamu J. Perry, Henry A. Kissingeriu, Samu Nunnu ir kitais kolegomis, dar prieš penketą metų nuogąstavome, jog branduolinio atgrasymo strategija darosi vis mažiau patikima ir rizikingesnė. Tai sietina su tuo, jog vis daugiau naujų šalių gali įgyti branduolinę ginkluotę. Yra keletas būdų šios problemos sprendimui: prevencinio karo veiksmai (kurie tik dar labiau pablogina situaciją), griežtos sankcijos (kurių dažnai nepakanka), arba tikslingas ir sąžiningas branduolinis nusiginklavimas. Tik pastaruoju būdu galima pasiekti abipusį saugumą ir susitarti dėl tolimesnio ginklų kontrolės bei neplatinimo politikos įgyvendinimo.
Pasitikėjimo ir tarpusavio bendradarbiavimo atmosfera, sukurta dar Reikjaviko susitikimo metu, inspiravo vėlesnių, itin reikšmingų, sutarčių sudarymą. 1987 metais pasirašytos Vidutinio Nuotolio Branduolinių Pajėgų Sutarties pagrindu buvo sunaikinta dalis raketų arsenalo. 1991 metais buvo pasirašyta pirmoji Strateginės Ginkluotės Mažinimo sutartis (START I), pagal kurią per dešimtmetį net 80% buvo sumažintos JAV ir buvusios sovietinės branduolinės ginkluotės atsargos.
Bet perspektyvos toliau sėkmingai įgyvendinti branduolinės ginkluotės kontroliavimo politiką atrodo miglotai dėl politinės valios trūkumo ryžtingai palaikyti branduolinio nusiginklavimo principus. Per tas dvi dienas Reikjavike aš suvokiau, kad derybos tokiais klausimais gali būti ne vien konstruktyvios, bet ir reikalaujančios labai daug pastangų. Visgi tuomet mes su Reaganu sugebėjome pasiekti tarpusavio supratimo ir pasitikėjimo būseną, kurios taip reikėjo kontroliuojant tas beprotiškas Šaltojo karo laikotarpio branduolinių ginklų varžybas.
Šaltojo karo pabaiga žymėjo esminį tarptautinės sistemos pokytį. Kita vertus, branduolinėms valstybėms yra vis dar privalu laikytis 1968 metų Branduolinių Ginklų Neplatinimo Sutarties. Savaime suprantama, derantis dėl branduolinio nusiginklavimo,.nepamirštas turėtų likti ir „geros valios“ principas. Moralės ir diplomatijos vaidmuo, sprendžiant branduolinio nusiginklavimo klausimus, išlieka itin svarbus.
Vis dėlto tik rimta ir apgalvota visuotinio branduolinio nusiginklavimo programa galėtų dar kartą įžiebti viltį, jog branduolinio atgrasymo strategijos bus atsisakyta, kaip nepriimtino šiandienių tarptautinių santykių taikingumo garanto. Be to, tiek finansiškai, tiek politiškai diskriminacinis požiūris į valstybes, turinčias branduolinę ginkluotę, bei tas, kurios jos neturi, yra visiškai pragaištingas.
Reikjaviko susitarimai įrodė, kad ryžtingi veiksmai atsiperka. Derybų sąlygos dėl branduolinio nusiginklavimo tuo metu buvo itin nepalankios. 1985 metais, kuomet tapau Sovietų Sąjungos vadovu, santykiai tarp Šaltojo karo supervalstybių buvo labai prasti. Ir net nepaisant to, mes su Reaganu buvome ryžtingi - sugebėjome užmegzti konstruktyvų dialogą ir galiausiai perlaužti įvykių eigą palankia kryptimi.
Būtent ryžtingumas yra ta savybė, kurios šiandieninio pasaulio lyderiams taip trūksta, sprendžiant branduolinio pasaulio ateitį. Prieš 25 metus ekonominės problemos ir Černobylio katastrofa buvo tie veiksniai, kurie prisidėjo prie aktyvesnių veiksmų, įgyvendinant branduolinio nusiginklavimo politiką. Tad kodėl šiandieninės ekonominės krizės ir Fukushimos tragedija negalėtų tapti tokiais pat lemiamais veiksniais?
Be abejo, tam reikia politinės valios. JAV yra vis dar neratifikavusi branduolinių ginklų bandymų uždraudimo sutarties. Barackas Obama turi puikią galimybę parodyti, jog iš tikrųjų turi taikaus pasaulio viziją ir sugeba ją įgyvendinti. Viskas ko reikia, yra tiesiog įtikinti JAV Senatą ratifikuoti šią, dar 1996 metais sudarytą, sutartį.
Toks JAV žingsnis iš esmės galėtų priversti kitas branduolinio klubo valstybes pasekti jos pavyzdžiu. O tokių valstybių, jau turinčių ar dar tik ketinančių pasigaminti branduolinį ginklą, šiandieniniame pasaulyje netrūksta - Kinija, Indija, Pakistanas, Šiaurės Korėja, Izraelis ar Iranas kol kas kelia didelį galvos skausmą dėl savo disponuojamos branduolinės ginkluotės.
Antrasis žingsnis galėtų būti naujosios JAV ir Rusijos derybos START susitarimų formate. Yra itin svarbu mažinti bet kokios ginkluotės pajėgumus, ypač taktinę ir rezervinę ginkluotę. Tokia ginkluotė iš esmės yra visiškai nereikalinga – jos priežiūra tiesiog suryja begalę pinigų, o disponavimas tokiais ginklais mažina bendro saugumo lygį. Neatidėliotinos turėtų būti ir derybos dėl priešraketinės gynybos pajėgumų apribojimo bei griežtesnio biologinių ir cheminių ginklų kontroliavimo.
Iš esmės mūsų pasaulis yra vis dar pernelyg militarizuotas. Be to, šiandieninėmis ekonomikos sąlygomis branduolinės ginkluotės išlaikymas tampa tiesiog nepakeliama našta. Rusija ir JAV, atsidūrusios ekonominio nuosmukio akivaizdoje, turėtų išnaudoti šią situaciją ir iš naujo inicijuoti daugiašalę branduolinio nusiginklavimo politiką. Tokia politika būtų itin išmintinga – juk taip būtų pasiektas didesnis saugumas mažesnių išlaidų dėka.
Dar JAV prezidentas Johnas F. Kennedy yra perspėjęs, jog visa žmonija yra priversta gyventi po branduolinių ginklų Damoklo kardu. Vienas neatsakingas sprendimas visada gali būti lemtingas ir pražūtingas. Reikjaviko susitarimų pavyzdys rodo, jog siekiant išvengti tokios įtemptos situacijos ryžtingi veiksmai yra tiesiog būtini. Branduoliniai ginklai turi atsidurti ten, kur ir vergijos laikais naudoti pančiai ar Pirmojo Pasaulinio karo metu naudotas ipritas - istorijos muziejuje.
