– Malikai, šiuo metu esate Suomijoje, tačiau teismo procesai Lietuvoje nėra pasibaigę. Kaip dabar jaučiatės?
– Kartais būna keblu atsakyti į tokius klausimus. Ne viskas taip lengva. Suomija – gera šalis, gerovės šalis. Mums čia neblogai viskas susiklostė. Vaikai mokosi, mes irgi po truputį mėginame prisitaikyti. Po to, kas nutiko, sveikata, aišku, nėra itin gera. Gydomės.
– Gydotės asmeniškai jūs ar ir jūsų šeimos nariai?
– Visai mūsų šeimai skirta reabilitacija. Ir man su žmona, ir visiems trims biologiniams mūsų vaikams. Žmona ir aš – skirtinguose reabilitacijos centruose, o vaikai trečiame – stebimi psichologų, gydytojų ir t. t.
– Jūs visi Helsinkyje?
– Taip. Mes visi čia.
– Ką dabar, po visko, kas nutiko, prisimenate apie Lietuvą? Vežėte į šią šalį vaikus, kad būtų toliau nuo Čečėnijos karo. Ko tikėjotės, ką gavote ir ką dabar manote apie Lietuvą?
– Lietuvą ir lietuvius aš gerbiu. Lietuvai, kaip šaliai, neturiu jokių pretenzijų. Turiu priekaištų tiems žmonėms, kurie mums ir mūsų vaikams sukūrė šią situaciją. Važiuodami į Lietuvą tikėjomės tvarkos, teisėtumo. Išgyvenę du sunkius karus ieškojome ramybės. Mūsų Tėvynėje ramybės tada nebuvo, nėra ir dabar. Ieškojome ramybės, mėginome reabilituoti vaikus. Lietuvoje mums tai sekėsi, padėjo draugai, gydytojai. Juk per tuos du karus vaikai negavo reikiamo išsilavinimo. Mėginome jį suteikti, pasiekti, kad bent pasivytų tai, nuo ko teko atsilikti.
– Kada pajutote, kad Lietuvos, kaip valstybės, požiūris į jus pasikeitė?
– Tai pajutau tik 2008 metais, kai prasidėjo prieš mus nukreipti VSD veiksmai. Iki to laiko buvo nebent smulkių problemų, į kurias menkai tekreipiau dėmesį. Būta atvejų, kai valdininkai kėlė vienokių ar kitokių kliūčių, bet tai – smulkmenos.
– Lietuvos visuomenės nevadinate antičečėniška, antimusulmoniška?
– Kiek pažįstu Lietuvą, niekada ten nejutau grėsmės dėl religijos ar tautybės. Iki šiol tebeturiu ten daugybę įvairių religijų ir tautybių draugų. Juos labai gerbiu ir myliu. Palaikome ryšius. Mes net kelis mėnesius esame gyvenę vienuolyne.
– Katalikų?
– Taip. Kelis mėnesius ten ilsėjomės. Vienuoliai mus apgyvendino svečių namuose, kur mes ilsėjomės, buvome maitinami.
– Lietuvos teisėsauga šiandien jūsų oficialiai ieško. Jaučiatės esąs bėglys?
– Ne, nesijaučiu. Bėgu tik nuo tų žmonių, kurie mano ir mano šeimos atžvilgiu savivaliauja. Iš Lietuvos niekada nebūčiau išvykęs, jei būčiau sugebėjęs su jais kautis teisėtomis priemonėmis. Man tokios galimybės jie nedavė. Kad galėčiau apginti savo teises, turėjau bėgti į Suomiją. Čia mus suprato, priėmė ir palaikė. Šiandien aš – ne bėglys, aš su jais (VSD – balsas.lt) kovoju. Aš neturiu valdiško resurso, kaip VSD ar prokurorai. Neturiu tokių pinigų ar ryšių, kad su jais kovočiau kaip lygus.
– Išvežėte iš Čečėnijos daug vaikų – ir savus, ir globotinius. Kiek dabar jų su jumis, o kiek liko Lietuvoje?
– Ko klausiate? Juk daugelis jų yra jau suaugę, sukūrę savo šeimas. Su mumis šiuo metu yra trys biologiniai mūsų vaikai. Lietuvoje liko daugiau vaikų.
– Tuos, kurie liko Lietuvoje, į Čečėniją mėgina susigrąžinti faktinis jos vadovas Ramzanas Kadyrovas. Ką apie tai manote?
– Man atimta globa. Mano patarimo nebuvo paklausyta, nors bandžiau ir teisiškai tai sustabdyti. Nutarta, kad vaikus reikia grąžinti į šeimas. Jie juk nėra mano vaikai. R. Kadyrovas mažai čia kuo dėtas, ne dėl jo tie vaikai yra čečėnai. Jo atstovai su manimi susisiekė, skambino, pranešė, kad globėjo teisės į tuos vaikus man panaikintos. Globai man juos perdavė čečėniškos organizacijos ir fondai, jie tas teises man ir panaikino. Likau tiems vaikams tarsi niekas, nors jie ir toliau gyvena mano širdyje, mes juos mylime.
– Jūs ne prieš, kad jie grįžtų į šiandienę Čečėniją?
– Jei tų vaikų neatiduoda nei man, nei kokiems nors jų giminaičiams, ką jiems veikti Lietuvoje? Aš ne prieš, kad jie grįžtų. Juk vaikai auga, netrukus jiems bus po 18 metų. Kam jie ten bus reikalingi? Nemanau, kad ir dabar tam Vilniaus SOS vaikų kaimui jie labai reikalingi. Juk turi krūvą savų vaikų ir problemų. Kodėl būtent čečėnų vaikai turi gyventi tokiomis geromis sąlygomis? Juk yra ir kitų.
– Ar esate girdėjęs apie terorizmu kaltinamos lietuvės Eglės Kusaitės, irgi siejamos su čečėnais, bylą?
– Taip. Seku jos reikalus, domiuosi jos likimu. Aš daug apie tai skaitau. Beje, sveikinu Eglę, kad lengvai atsipirko – dešimčia mėnesių...
– Bet ji ir šį nuosprendį galbūt skųs. Laiko save visai nekalta.
– Ir aš manau, kad ji nekalta. Tie mėginimai jai pripaišyti primityvius kaltinimus, neturinčius aiškiai jokio rimto pagrindo, atrodo kvailai. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kokiomis sąlygomis jai teko gintis, tai yra tam tikra pergalė. Tikiu, kad ji ras savyje jėgų toliau kovoti, pateikti ieškinį Europos Žmogaus Teisių Teismui. Mažų mažiausiai – ji laisva ir gali gintis. Su tuo ją ir sveikinu.
Globotiniai: kaltinimai išgalvoti
– Ar kas nors iš jūsų globotų vaikų galėtų pasidalyti prisiminimais apie tas peripetijas, kai buvote apkaltintas?
– Taip. Šalia yra mano globotinis Magomedas Salakh Gabaevas ( gim. 1990m. – balsas.lt), kuris atvyko vakar vakare. Jis čia – Suomijoje – irgi gavo prieglobstį.
– Sveiki, Magomedai, kokie jūsų atsiminimai iš Lietuvos? Ar jūsų globėjai Gatajevai su jumis kaip nors blogai elgėsi? Ar buvo kas nors, dėl ko turėjo įsikišti Lietuvos specialiosios tarnybos, kaip antai VSD?
– Šį klausimą reikėtų užduoti toms tarnyboms – kodėl jos nutarė įsikišti. Kilo buitinis konfliktas, iš kurio ir buvo sukurpta byla. Kad kas nors su mumis būtų blogai elgęsis – taip nebuvo.
– Ar buvo tų reikalų, kurie įvardijami kaip reketas?
– Ne. Reketas gal dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo aktualija. O šis žodis vartojamas siekiant apdergti, sukurpti vis naujus kaltinimus.
– Kur norėtumėte gyventi – Čečėnijoje, Lietuvoje, Suomijoje?
– Labiausiai, žinoma, norėčiau Tėvynėje. Tiesa, čia, Suomijoje, dabar ramiau.
– Turite kokių nors pretenzijų Lietuvos valdžiai?
– Norėčiau pasakyti tik tiek, kad metami kaltinimai yra neteisingi. Nieko to nebuvo. Viena vienintelė mergaitė panoro „laisvės“, tokios, kaip ji ją supranta.
Lietuvoje įstatymai neveikia
– Laba diena, prisistatykite.
– Bilkis Mustieva (gim. 1988m. – balsas.lt).
– Dabar esate Suomijoje. Čečėnija, Lietuva, Suomija – kokie jūsų atsiminimai?
– Čečėnija – karas, Suomija – teisingumas. Lietuva... įstatymų nėra.
– Lietuva asocijuojasi su beteisyste?
– Taip.
– Gal konkrečiau pakomentuotumėte kaltinimus dėl reketo ir visus kitus, kluriuos Lietuvos teisėsauga suformulavo jūsų globėjams?
– Jie buvo kaltinami pinigų prievartavimu iš vaikų, nors viso to nebuvo. Tai esu sakiusi ir duodama parodymus. Tai buvo surežisuota, labai gerai suplanuota.
– Kiek žinoma, dabar į Lietuvos VSD keliauja laiškas su prašymu pateikti duomenis dėl šios kontoros pareigūno seksualinių santykių su vienu iš Gatajevų globotinių. Kai galite tai pakomentuoti?
– Turite galvoje santykius Seda Esimbajeva?
– Taip. Manote, kad tai realūs kaltinimai?
– Aš manau, kad tai realu, nes jie turėjo ryšį.
– Čia jūsų nuomonė?
– Ne mano nuomonė. Sprendžiu pagal Sedos žodžius ir pagal tai, kaip jie elgėsi. Mano nuomonė mažai kam įdomi.
– Kokie tolesni planai? Liksite Suomijoje, važiuosite į Čečėniją ar į Lietuvą?
– Aš čia atvykau tik pasisvečiuoti. Grįšiu į Lietuvą, nes ten mano vyras.
– Nebijote?
– Iš pradžių baimės buvo ir dabar jos šiek tiek yra. Nėra garantijų, kad nieko nenutiks, bet juk negali gyventi visko bijodamas. Viskas Alacho rankose.
VSD seksualiai išdykavo?
– Malikai, skaitau į Lietuvos VSD keliaujantį prašymą pateikti konkretaus pareigūno DNR tyrimą, siekiant išsiaiškinti tam tikrus galbūt buvusius jo seksualinius nuotykius. Manote, kad tai reali problema? VSD ir Seimo atstovai jau yra pareiškę, kad DNR atlikti, viskas ten gerai – niekas nieko nelietė.
– Gerai, kad jie taip kalba. Aš irgi galiu kalbėti, bet noriu, kad tai būtų patvirtinta dokumentais. Aš irgi dar 2010 ar 2011 metais skaičiau VSD puslapyje teiginius, kad Donatas Šumskis nesusijęs su Sedos Esimbajevos dukra. Kol kas netikiu šita informacija.
– Jūs asmeniškai Donatą Šumskį esate matęs?
– Taip. Aš jį mačiau. <...> Jis tiesiogiai susijęs su visa šia istorija. Manau, jis yra pagrindinis Sedos verbavimo herojus. Tikslai kol kas nėra visiškai aiškūs, bet aš manau, kad tai panašūs tikslai, kaip ir E. Kusaitės atveju. Mes, greičiausiai netinkamu momentu, kartu su žmona, įsikišome į šią situaciją, todėl buvo nutarta mus patraukti šalin. Tikslas buvo provokacija. D. Šumskis turėjo didžiulę įtaką Sedai Esimbaevai. Jie buvo sugyventiniai. Jis seksualiai prie jos priekabiavo, turėjo visus ryšius. Lytinius santykius... ją išlaikė. Ji gyveno jo bute. <...> Šito Šumskio dėka mūsų šeima atsidūrė tokioje padėtyje, kokioje yra. Mes išgyvenome du karus. Tuo metu, kai atsipalaidavome ir norėjome ramiai gyventi, jis smogė peiliu į nugarą ir viską sugriovė. Sugriovė mūsų šeimą. Privertė verkti man artimus žmones. Šito jam atleisti neketinu.
– Teisingumo sieksite teisiniais keliais?
– Žinoma, juk ne akmens amžiuje gyvename. Aš tikiu, kad ir Lietuva gali vykdyti teisingumą, nubausti šį žmogų ir kitus asmenis, kurie nuskriaudė mano šeimą. Mes nepadarėme nieko tokio, dėl ko VSD turėtų mums ir mūsų vaikams taikyti tokias sankcijas. <...> Jie prisiėmė didelę nuodėmę ir padarė mums neatitaisomą žalą. Laukiu atsakymo – ar egzistuoja Lietuvoje teisė? Kol ten gyvenau, jos neradau. Todėl iš ten teko bėgti. Pabėgau, kad rasčiau teisę, jei ji pasaulyje apskritai egzistuoja. Todėl turiu pretenzijų šiems žmonėms. Juk tuos vaikus ne daržo lysvėse auginome. Tai ne daržovės ir ne vaisiai, tai vaikai. Mes juos mylėjome kaip savus. <...> Norėjome ramiai gyventi, suteikti jiems normalų išsilavinimą ir galimybių. <...> Tada, kai jau gavome sau ramų gyvenimą, tie žmonės į jį įlindo ir visiškai jį sunaikino. Koks buvo jų tikslas? Kam jie visa tai darė, tiesą sakant, negaliu suprasti, tačiau kartais, stebint tai, kas vyksta Lietuvoje, kyla minčių. Galbūt Sedos Esimbaevos atžvilgiu planuota padaryti tą patį, kas padaryta su Egle Kusaite?
– Patikslinkite – kokie tikslai?
– Dar prieš areštą pas mane atvažiavo kažkokie žmonės, išsivežė į neprotokolinę apklausą. Nuvežė į kažkokį pastatą Kaune, nežinau, kas tai per pastatas – pirmame aukšte viskas vyko.
– Kuriais metais?
– Tai buvo 2008-ųjų rugsėjį. Rugsėjo pradžioje.Klausiu: kam jus mane imate? Ko reikia? Atsako – reikia pasikalbėti. Pasiūliau pasikalbėti pas mane namuose. Sako: ne, reikia važiuoti – nekurk problemų. Mes turime įvykdyti neprotokolinę apklausą. <...> Neprisimenu gatvių pavadinimų, bet pastatus galėčiau parodyti. Mane paėmė du žmonės, apsirengę civiliais drabužiais. Vienas viduje mane ėmė apklausti.
– Ar D. Šumskis ten buvo?
– Ne. Jį mačiau tik vieną kartą. Ten jo nebuvo. Ten buvo kiti žmonės, kurie uždavė keistus klausimus. Mane labiausiai sutrikdė vieno iš jų (neprisimenu pavardžių, nežiūrėjau atidžiai į pažymėjimus,- maniau, kad normalūs valstybės žmonės) klausimas.
– Tuo metu pasitikėjote Lietuva, kaip valstybe?
– Aš ir dabar ja pasitikiu. Tik nepasitikiu kai kuriais žmonėmis Lietuvos teisėsaugoje. Man teko viską išklausyti, tikrai nepamenu jų – tų asmenų - vardų. Man juos priminė po mėnesio ar daugiau. Bet mane pakirto klausimas: ar galėtumėte nuvažiuoti į Rusiją, ką nors ten „pridirbti“ ir grįžti? Paklausiau – kam man to reikia? Ilgas pokalbis buvo...
– Jus provokavo?
– Jis, matyt, „čiupinėjo“ mane. Paklausiau, kam man to reikia? <...> Tada jis užsivedė apie Vladimirą Putiną. Girdi, jis ten jus nori „močit v sortire“ (žudyti išvietėje – liet.), o tu ką? Aš pasiūliau jam pačiam važiuoti ir ką nors „pridirbti“. Tada jis sako: mes juk su jais nekariaujame. Sakau – paskelbkite karą. Kam tu mane kažkur siunti? Suprantate, tokie klausimai man ir tada sukėlė nerimą. Nemaniau, kad į mano gyvenimą įsibraus Lietuvos slaptoji policija. Man tai buvo naujovė. Ir dabar, kai atsimenu įvykius prieš areštą ir dabartinę situaciją, analizuoju padėtį bei prieinu išvadą, kad dirbama konkrečia linkme galbūt buvo jau seniai. Juk iki tol mes gyvenome ramiai. Ta pati Seda Esimbaeva mūsų klausė ir mus gerbė. O štai po mėnesio ėmė rastis problemos. Į mūsųn gyvenimą įsibrovė slaptosios policijos ir apylinkės prokuratūros pareigūnai, buvo dirbtinai sukurtas konfliktas, kurio šiaip nebuvo. Nebuvo nė su vienu iš vaikų. Šalia esantys Magomedas ir Bilkis tai patvirtina. Žinoma, susipykdavome, kaip tėvai ir vaikai. Juk ir jūs savo vaikams duodate pastabų, nukreipiate reikiama kryptimi, bet karų niekada nebuvo. Visa tai Seda Esimbaeva sukūrė dibrtinai. Ji, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo įrašymo įrangą. Pastūmė mano žmoną – savo pamotę – ir norėjo, pasiėmusi rankinuką demonstratyviai išeiti iš namų. Ji žinojo, kad negalėsime paleisti į niekur įsidukrintos merginos, kurią auklėjome 10–12 metų. Negalėsime pasakyti – eik, kur nori. <...> Aš pats savo žmoną vedžiau, o ji už manęs ištekėjo ne todėl, kad kažkas nutarė, o laisva valia. Tik gal tėvai ir artimiausi giminės galėtų žinoti, už ko ketina tekėti dukra. <...> Gal tai bus nusikaltėlis, kuris visiems kels problemų? Šia prasme yra visiška pasirinkimo laisvė, tik norima žinoti. Iš to buvo sukurta dirbtinė problema.
– Daug kartų pakartojote, kad gerbiate Lietuvą, bet gyvenimas jus mėto į įvairias šalis. Ar tikite Čečėnijos nepriklausomybe ir ką manote apie Lietuvą?
– Aš ir dabar tikiu Lietuva, kaip valstybe. Su jos teisėsauga išvis neturiu jokių santykių, išskyrus tai, kad kai kurie ten dirbantys žmonės apspjaudė Lietuvos įstatymus, Lietuvos teisę, apspjaudė žmogaus teises, vaikų teises ir nekaltumo prezumpciją. Kaip turiu būti jų atžvilgiu nusiteikęs? Tikiu, kad Čečėnija bus nepriklausoma – tai laiko klausimas.Esame laisvi žmonės ir negalime gyventi nelaisvai. Suomiją labai gerbiu, nes čia gerbiamos žmogaus teisės. Čia neklausiama, kokia tavo tautybė, neklausiama – tu musulmonas ar krikščionis? Tave priima kaip žmogų, kaip asmenį.
