Neretai net gerai informuoti ir reikalo esmę išmanantys žmonės, kalbėdami ta pačia tema, prieina visai skirtingų išvadų. Tai gali būti nevienodos asmeninės gyvenimiškos patirties, skirtingo išsilavinimo arba net fizinio nuovargio pasekmė.
Deja, ne ką rečiau visiems mums tenka susidurti tiesiog su įžūliais bandymais pasinaudoti kai kurių žmonių žinių stoka vienoje arba kitoje srityje, kai patiklius piliečius siekiama paversti tiesos nuo melo ir gėrio nuo blogio nesugebančiais atskirti naivuoliais ar zombiais.
Būtent šiai manipuliavimo istorijos faktais (tiksliau – pseudoistoriniais mitais) kategorijai esu priverstas priskirti Arseno Airijano, atstovaujančio Armėnijos vieningą liberaliąją tautinę partiją, išplatintą opusą „Kalnuotasis Karabachas: tiesa ir faktai“, kurio tekstas rusų ir anglų kalba š.m. balandžio mėnesį pasiekė praktiškai visų Lietuvos Seimo narių ir kitų Lietuvos politikų bei valstybes tarnautojų el. pašto dėžutes. Nekelia abejonių šio teksto sukūrimo arba bent jau jo persiuntimo mūsų parlamentarams priežastis – tai Armėnijai nepalanki rezoliucija dėl Karabacho konflikto sureguliavimo, kurią ketina priimti Lietuvos Seimas. Matomai taip tikimasi sujaukti mūsų politikų protus, padaryti juos imlesnius sekantiems „smegenų plovimo“ pliūpsniams. Ką gi bando įteigti Lietuvos įstatymų leidėjams ir valdininkams landusis A. Airijanas?
Jo išplatintuose tekstuose teigiama, kad „niekad istorijoje visiškas ir veiksmingas Azerbaidžano suverenitetas nėra aprėpęs Kalnuotojo Karabacho“. Juose sąmoningai nekalbama apie ankstyvąją Karabacho istoriją, nes tuomet tektų pripažinti, kad senieji šio krašto gyventojai buvo anaiptol ne armėnai, o bendru „Kaukazo albanų“ vardu žinomos gentys, didžiąja savo dalimi vėliau įsiliejusios į azerbaidžaniečių tautos sudėtį. Tiesą kalbant, „Kalnuotasis Karabachas“ iš tikrųjų negalėjo nei „įeiti“, nei „neįeiti“ į Azerbaidžano sudėtį dėl tos paprastos priežasties, kad sąvoką „Kalnuotasis Karabachas“ buvo išgalvota bolševikų okupantų ir apskritai ši sąvoka atsirado tik 1921 metais, jau po to, kai bolševikai, vadovaujami „įžymaus armėnų revoliucionieriaus“ Anastaso Mikojano, likvidavo nepriklausomą Azerbaidžano valstybę; prieš tai buvo žinomas ne „kalnuotasis“ ir ne „duobėtasis“, tiesiog Karabachas ( „Juodasis Sodas“), kuriame XVIII a. buvo susikūrusi viena iš azerbaidžanietiškų valstybių – Karabacho chanatas (1747 – 1805)
Mečetė Karabacho chanato istorinėje sostinėje Šušoje
Iš visų pusių jį supo kiti azerbaidžanietiški valstybiniai dariniai – Irevano (Jerevano), Šekio, Širvano, Gubos (Kubos), Baku, Talyšų ir Nachičevanės chanatai. Deja, tuomet jiems nebuvo lemta susijungti į vieningą Azerbaidžano valstybę, nes 1804 - 1828 metais visa šita teritorija pateko Rusijos carų valdžion. Įdomu, kad rusiškas gyventojų surašymas, atliktas beveik iškart po Azerbaidžano prijungimo 1832 metais, rado Karabacho chanato teritorijoje 64,8 % gyventojų musulmonų (t.y. azerbaidžaniečių) ir tik 34,8 % armėnų.
Armėnai jau seniai tikėjosi su Rusijos valdžios pagalba įsiviešpatauti šiame krašte. Prijungus Azerbaidžaną prie Rusijos, 1829 metų kovo 21 d. imperatoriaus Nikolajaus I įsakų, buvusių Irevano ir dalies Nachičevanės chanatų teritorijoje buvo įsteigta vadinamoji „Armėnų sritis“ (kaip matome, „raudonasis imperatorius“ Josifas Stalinas nebuvo pernelyg originalus, įstegdamas 1934 metais Rusijos Tolimuosiuose Rytuose „Žydų autonominę sritį“). Jos įsteigimo tikslas buvo labai paprastas - teritoriškai atskirti Osmanų Turkiją nuo etniškai jai giminingo „rusiško“ Azerbaidžano ir tokiu būdu išardyti vieningą turkiškai – azerbaidžanietišką masyvą, kuris tuo metu drėkėsi nuo dabartinių pietryčių Bulgarijos ir šiaurės rytų Graikijos iki Derbento Dagestane ir Teherano Irane. Tuo metu vadinamojoje „Armėnų srityje“, panašiai kaip ir Karabache, gyveno 74 tūkstančiai azerbaidžaniečių ir tik 25 tūkstančiai armėnų. Kviečiami caro valdžios, per trumpą laiką (iki 1840 metų) iš Persijos ir Turkijos į „Armėnų sritį“ persikėlė dar 57 tūkstančiai armėnų; tokiu būdu „Armėnų srityje“ (būsimoje Erivanės gubernijoje, kurios teritorijoje vėliau – 1918 m. įsikūrė Armėnijos Respublika) dirbtinai buvo pasiekta armėnų tautybės gyventojų demografinė persvara (tuo metu dar tik minimali), o Pietų Kaukaze atsirado armėnų kompaktiškai gyvenama teritorija.
V – IV a. pr. Kr. Kaukazo etninis žemėlapis. Gerai matyti, kad tuo metu armėnai nei Karabache, nei dabartinėje Armėnijoje dar negyveno
Vėliau ši carinė azerbaidžaniečių etninių žemių „armėnizavimo“ praktika buvo kartojama ir kitose Azerbaidžano teritorijose, pirmiausia – Karabache. Tokios carinės, o vėliau ir sovietinės valdžios politikos rezultatas – per palyginti trumpą istorijos atkarpą radikaliai pasikeitęs regiono etnodemografinis balansas, nes šiuo metu Armėnijoje ir jos okupuotame Azerbaidžano teritorijos penktadalyje armėnai sudaro bemaž 100% visų gyventojų.
Bet „Armėnų sritis“ buvo tik pirmasis žingsnis, siekiant realizuoti siurrealistines armėnų šovinistų užmačias. XIX amžiaus antroje pusėje buvo suformuota vadinamoji „Didžiosios Armėnijos“ idėja, pagal kurią būsima armėnų tautinė valstybė turėjo apimti didžiulius plotus tarp Viduržemio, Juodosios ir Kaspijos jūrų, kuriuose armėnai sudarė gyventojų mažumą; kitaip sakant, įsivaizduojama valstybė galėjo būti sukurta tik turkų ir azerbaidžaniečių (taip pat gruzinų ir kurdų) etninių žemių sąskaita.
Armėnocentristų įsivaizduojama „Didžioji Armėnija“
Bandymai realizuoti šitą idėją, pasinaudojant carinės Rusijos kariuomenės įsiveržimu į Turkijos teritoriją 1915 metais, baigėsi tragiškai tiek vietiniams musulmonams, tiek patiems armėnams.
Tęsinys bus netrukus
Mahiras Gamzajevas, lietuvių ir azerbaidžaniečių kultūrinių ryšių tyrinėtojas, vertėjas - buvęsz Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys.
