Kol Libijos sukilėliai džiūgauja dėl diktatoriaus Muamaro Gadaffio žūties, Vakarų valstybių politiniai režimai taip pat gali ramiau atsikvėpti, teigia „Foreign Policy“.
Tai, ar brutali Gaddafio egzekucija jo sulaikymo vietoje buvo atlikta su NATO ir Vakarų šalių lyderių žinia, greičiausiai niekada nebus išsiaiškinta. Viskas, ką galima įžvelgti Gaddafio nužudymo video medžiagoje, yra tik tai, kad Libijos lyderis nebuvo rastas negyvas ar nukautas NATO karinių oro pajėgų. Be to, netgi viską vertinant įdėmiu žvilgsniu, video fragmentai vis tiek neleidžia įsitikinti, jog Gaddafis žuvo kryžminėje ugnyje tarp sukilėlių ir pulkininko lojalistų.
NATO patvirtino, jog oro pajėgos atakavo Gaddafį ir jo kovotojus, kuomet šie bandė pasprukti iš Sirto miesto. Visgi NATO pareiškė, jog jie net neįtarė, jog pabėgėlių vilkstinėje galėjo būti ir Libijos diktatorius, o tai, kad Libijos sukilėliai tuo pat metu pradėjo atakuoti šį konvojų tėra paprasčiausias sutapimas. Anot „Foreign Policy“, jei tai yra iš tikrųjų tiesa, tuomet britų, prancūzų ir amerikiečių politikai gali tiesiog džiaugtis tokiais netikėtais sutapimais ir sėkme.
Gaddafis buvo žmogus, kuris paprasčiausiai žinojo per daug. Be abejo, atsidūręs Tarptautinio Baudžiamojo Teismo salėje Libijos diktatorius greičiausiai nesusilaikytų ir nuo svaidymosi nepagrįstais kaltinimais ar išsigalvotais dalykais. Visgi už nusikaltimus žmonijai baudžiamojon atsakomybėn patrauktas Gaddafis greičiausiai atskleistų ir itin daug Vakarų lyderiams nepalankių detalių. Gaddafis būtų galėjęs papasakoti apie savo betarpiškus santykius su Prancūzijos prezidentu Sarkozy ir buvusiu Britanijos ministru pirmininku Blairu, apie Libijos ir Vakarų žvalgybos tarnybų bendradarbiavimo ypatumus kovoje su terorizmu, apie Europos Sąjungos migracijos politiką Libijos atžvilgiu ar apie stambiųjų užsienio naftos ir statybų kompanijų veiklos subtilybes Libijoje.
Anot „Foreign Policy“, Gaddafio ir Vakarų pasaulio bendradarbiavimas buvo gana plačios apimties. Visgi viešai apie tai kalbėta pakankamai mažai. Gaddafis nuolatos deklaruodavo remiąs kovą prieš džihadistus, tad nenuostabu, jog išviešinti slapti dokumentai atskleidžia itin glaudų Libijos ir CŽV bendradarbiavimo pobūdį. Dar labiau su Gaddafio klanu buvo susijusi Britanijos žvalgybos tarnyba MI6. Kaip šių metų rugsėjį pranešė laikraštis „The Guardian“, buvęs MI6 kovos su terorizmu grupės vadovas Markas Allenas pasižymėjo itin artimais santykiais su Gaddafio klanu. Ponas Allenas dirbo vyriausiuoju „Monitor Group“ kompanijos patarėju. Ši kompanija buvo remiama Libijos diktatoriaus pinigais. Kol Alleną ir Gaddafį siejo verslo ryšiai, Libijos diktatoriaus sūnus Saifas sugebėjo gana neaiškiu būdu įgyti daktaro laipsnį prestižinėje Londono Ekonomikos Mokykloje. Allenas taip pat dirbo „British Petroleum“ patarėju, padėdamas šiai kompanijai sudaryti itin pelningas sutartis su Libijos naftos sektoriaus įmonėmis.
Nereikėtų tikėtis, jog Alleno atvejis buvo vienintelis buvusio Libijos režimo ir Vakarų pasaulio bendradarbiavimo pavyzdys. Dar visai neseniai britų ir prancūzų vyriausybės garsiai skelbė, jog Gaddafio Libija ir vėl yra verta pasitikėjimo ir pripažinimo. Tiek Tony Blairo, tiek Gordono Browno vyriausybės užsiėmė aktyviu savo ginkluotės pardavimu Libijos režimui – buvo parduodami net karo laivai. Be to, britai į Libiją siuntė savo specialiuosius oro pajėgų dalinius tam, jog šie vietines pajėgas apmokytų kovos su terorizmu taktikų. Tuo tarpu Nicolas Sarkozy vos prieš ketverius metus į Prancūziją oficialaus vizito buvo pasikvietęs patį Gaddafį. Vizitas Sarkozy nepraėjo veltui – tuomet Prancūzijos kompanijos sudarė milžiniškų apimčių kontraktus su Libijos pramonės sektoriaus įmonėmis.
Tiesą sakant, kai prasidėjo Libijos sukilimas, Prancūzijos prezidentas Sarkozy buvo pagrindinis asmuo, palaikęs NATO intervencijos galimybę. Oficialiai NATO intervencija Libijoje buvo vykdoma Jungtinių Tautų (JTO) Saugumo Tarybos priimtos rezoliucijos pagrindu. Pastaroji rezoliucija rėmėsi naujos JTO doktrinos „Atsakomybė apsaugoti“ (Responsibility to Protect) principais ir siekė apginti Libijos sukilėlius nuo Gaddafio režimo žiaurumų. Nepaisant to, anot „Foreign Policy“, NATO veiksmai gana greitai peržengė JTO jai suteiktą veiksmų mandatą. Praktiškai ši NATO intervencija parodė, jog „Atsakomybės apsaugoti“ principas ir režimo nuvertimas yra vienas ir tas pats. Bent jau Libijos atveju.
Maža to, jau nuo pat karinės misijos Libijoje pradžios NATO kariniai lėktuvai ėmė persekioti Gaddafio klano narius ir specialiai atakuoti objektus, kuriuose buvo įtariamas jų buvimas. Nepaisant to, generolas Davidas Richardsas, Didžiosios Britanijos gynybos tarybos vadovas, pareiškė, jog NATO pajėgos nėra tiesiogiai nusiteikusios į Gaddafį ar jo šeimos narius. „Kita vertus, niekas negali atmesti galimybės, jog Gaddafis ar jo šeimos nariai gali būti kaip tik tuose pastatuose, kuriuos atakuos NATO pajėgos. Tokiu atveju mūsų veiksmai būtų visiškai teisėti“, - dar gegužės mėnesį situaciją paaiškino britų pareigūnas.
Gaddafio medžioklė ilgą laiką buvo gana desperatiška. Nepaisant to, ar geriau sekdavosi Libijos sukilėliams, ar Gaddafio lojalistams, NATO pajėgos nuolatos atakuodavo objektus, kuriuose buvo tikimasi sunaikinti Libijos diktatorių. Tai įrodo ir JAV kongresmeno Mike'o Turnerio atskleisti vieno aukščiausių NATO misijos Libijoje pareigūnų, admirolo Samuelio Lockleario, žodžiai, jog NATO karinės pajėgos iš tiesų yra suinteresuotos Gaddafio žūtimi. Specialistų teigimu tai esą buvo pakankamai natūralus NATO žingsnis, mat pats Libijos diktatorius atmetinėjo bet kokius sukilėlių ir jų sąjungininkų pasiūlymus ir buvo nusprendęs kovoti iki galo.
Kodėl NATO pajėgos buvo taip suinteresuotos Gaddafio mirtimi? Anot „Foreign Policy“, Gaddafio mirtis būtų iš karto ir galutinai užbaigusi bet kokias galimas problemas, kurias galėtų sukelti pernelyg daug žinantis Libijos diktatorius. Kitaip tariant, tai būtų tapę tikru palengvėjimu daugeliui Vakarų pasaulio politinių lyderių, kurie dar taip neseniai patys itin draugiškai bendravo su Libijos diktatoriumi ir džiaugėsi jo prielankumu. Anot „Foreign Policy“, Gaddafis žinojo pernelyg daug Vakarų pasaulio lyderių silpnybių ir paslapčių. Visai tikėtina, jog Gaddafis jas būtų paviešinęs Tarptautinio Baudžiamojo Teismo tyrimo metu. O Gaddafio mirtis reikštų, jog šių teisminių procesų ir nenumatytų padarinių Vakarų lyderiams pavyktų išvengti. Situacija susiklostė taip, jog Gaddafi buvo nužudytas ne NATO pajėgų, o Libijos sukilėlių rankomis. Be abejo, tai Vakarų lyderiams yra dar parankesnis įvykių eigos scenarijus.
Taigi Gaddafio režimo era jau galutinai pasibaigė. Tai naujas puslapis Arabų Pavasario istorijoje. Kartu tai nauja humanitarinių intervencijų doktrinos, kurios reputacija paskutiniuoju metu buvo gana sumenkusi, sėkmės istorija. Gaddafio mirtį linksmai švenčia sukilėliai, džiaugiasi ir jų sąjungininkai iš Vakarų. Gyvas Gaddafis vargu ar suteiktų tiek džiaugsmo režimo perversmo šventėje. Negyvas Gaddafis nekelia jokios grėsmės mėgautis sėkminga sukilimo baigtimi. Mažai tikėtina, kad ką nors pakeis ir JTO Žmogaus teisių komisaro Navi Pillay raginimas ištirti Gaddafio mirties aplinkybes. Ir net jei Gaddafis iš tikrųjų žuvo dėl kryžminės ugnies, o ne dėl tikslingo sukilėlių pasikėsinimo jį nužudyti, Sarkozy, Blairas, Brownas ar JAV administracijos pareigūnai gali lengviau atsikvėpti – nei viena įvykių versija Gaddafio jau nebeprikels.
