Paskutiniai „austriški-baltarusiški“ skandalai tai tikriausia jau finalinis spektaklio, kuris vadinosi „užsienio politikos modernizavimas“, aktas. Modernizavimas pasibaigė kaip visada - dar gilesniu „užsikonservavimu“. Prezidentės pažadai jos kadencijos pradžioje keisti užsienio politikos vektorių bei pagerinti santykius su kaimynais davė visiškai atvirkštinį rezultatą – tie santykiai galutinai sugadinti. O juk ekonominiu požiūriu esame faktiškai tranzitinė šalis ir be to, kaip moko istorija, mūsų šalies saugumas bei klestėjimas visada priklausydavo ne tiek nuo įvairių tarptautinių struktūrų, kiek būtent nuo santykių su kaimyninėmis šalimis.
Kitaip ir būti negalėjo, nes viena vertus, kai politika vykdoma pagal principą „žingsnis į priekį, du žingsniai atgal“ , toli nenueisi. Kitas dalykas yra tas, kad išvis absurdiška tikėtis ką nors iš esmės modernizuoti vykdytojų-konservatorių pagalba.
Deja, yra ir gilesnė Lietuvos užsienio politikos fiasko priežastis. Tai vidaus politikos bankrotas. Užsienio politika, kaip žinia, tai vidaus politikos tąsa. Ir nepakeitus pastarosios, neįmanoma iš esmės nieko pakeisti ir užsienio reikaluose.
Tuo tarpu jau daugiau nei 20 metų mūsų valdžios užsienio ir vidaus politinis kursas dėsningai veda šalį į geopolitinę ir socialinę aklavietę.
Tampame, kaip išsireiškė vienas politologas, „maža š... valstybe“, kuri visiems gadina kraują. Aplink mus vien priešai, net ir santykiuose su Latvija kartas nuo karto iškyla įvairios įtampos. Priešų sugebame surasti ir Europoje, ir kituose žemynuose. Įvairiuose regionuose NATO sudėtyje kariaujame okupacinius karus. Nuolat kiršiname JAV bei ES su Rusija. Valstybinis suverinitetas liko tik „popieriuje“. Savo šalį pavertėme ne istorinio proceso subjektu, o kitų šalių užsienio politikos objektu bei įrankiu.
Socialinė bei dvasinė šalies degradacija akivaizdi. Turtinė diferenciacija pasiekė neregėtą mastą. Sociologiniai tyrimai rodo, kad net 80 proc. Lietuvos piliečių mano gyvenantys socialiai neteisingoje visuomenėje, kurios viršuje yra nedidelis elitas, nereikšmingas vidurinysis sluoksnis ir didžioji dalis visuomenės – apačioje. Esame pasaulio „čempionai“ pagal savižudybių ir emigracijos skaičius. Tuo tarpu Seime sėdi milijonieriai bei stambaus transnacionalinio kapitalo akcininkai.
Spaudoje pasirodo vis daugiau aliarmistinių nuomonių ir pastebėjimų apie „valstybės griuvimą“. Visuomenė pasimetusi. Tai pripažįsta ir kai kurie valdantieji. Įvairaus plauko intelektualai negaili kritikos valdžiai bei vis kuria naujas utopijas. Bando aiškintis bei moralizuoti.
Deja, kai bandoma analizuoti susidariusios situacijos priežastis, - visa tiesa taip ir nepasakoma. O ji gana paprasta. Kaip žinia, gyvenimas ne toks paprastas kaip atrodo, jis daug paprastesnis. 1990 metais naujai persiformavęs ir susiformavęs Lietuvos politinis ir intelektualinis elitas padarė istorinę klaidą (o gal ir nusikaltimą?!): neatsiklausęs žmonių nuomonės restauravo Lietuvoje kapitalistinę santvarką pavadindamas visa tai skambiu žodžiu - demokratija. Tuo pačiu buvo išparceliuotas ir padalintas tarp saviškių visų žmonių sukurtas bendraliaudinis turtas ir sudarytos prielaidos prekinio-piniginio totalitarizmo įsigalėjimui mūsų valstybėje.
Todėl dabar gana veidmainiškai ir dviprasmiškai atrodo buvusių intelektualių „nepriklausomybės lakštingalų“ klykavimai apie „valstybės supuvimą“. Kaip sakoma, už ką kovojome, tą ir turime.
Turime sistemą, kurioje viešpatauja kapitalas ir jo interesai, pirmiausia pelno siekis. Kiek bekalbėtumėme apie „ekonomizmo žalą“, „žmogaus užmiršimą“, kiek beragintumėme atsigręžti „į moralę“, į „vertybes“, - niekas nuo to nepasikeis. Nes ne vertybės valdo pasaulį, o interesai, kurių „pagrąžinimui“ ir naudojamos įvairios kilnios ar patrauklios idėjos.
Mūsų intelektualai ir politikai, kurie ir pradėjo Lietuvos „žygį į Europą“ pirmiausia turėtų atlikti viešos atgailos aktą ir atsiprašyti Lietuvos žmonių už savo naivumą, nesusivokimą ir užkompleksuotą istorinę savimonę tautos egzistencinio pasirinkimo laikotarpiu. Tik taip jie gali atgauti visuomenėje nors dalį buvusio moralinio autoriteto.
Tokiu atveju gal jie dar suspės parengti sau patiems Valstybės politinio bankroto įstatymą.