Pastaraisiais mėnesiais medienos perdirbėjai suvieniję pajėgumus su žvyro kasėjais pradėjo rengti valstybinių miškų užvaldymo planus. Vieniems reikia pigios medienos, kitiems – valstybinės miško žemės.
Yra toks posakis: „Kai nemoki daryti verslo normaliomis konkurencinėmis sąlygomis, bet labai nori daryti verslą, tada visos priemonės tinka“. Lietuvoje, kaip žinia, verslą daryti padedant valdžios atstovams, yra tapę norma. Bėda ta, kad dažniausiai tokį verslą daro verslo nevykėliai. Yra ir kitas posakis: „Kam investuoti nuosavas lėšas, jei galima pasinaudoti valstybės teikiamais resursais nemokamai“.
Štai keletas pavyzdžių. Asociacijos „Lietuvos mediena“ vadovo Sigito Paulausko veikla. Žmogaus, kuris giriasi galintis atvesti į Lietuvą Švedijos pigių baldų prekybos gigantą „Ikea“, tik va, „valdžia tam trukdo”. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad “norisi pigios miško žaliavos man ir tik man?“
Pažvelgus į penkiolikos metų S.Paulausko veiklą matosi, kad be eilės didelių bankrotų šis verslininkas mažai ką tesukūrė. Pradžia buvo akcinėje bendrovėje „Klaipėdos mediena“, kuri valdoma per koncerną „Vakarų medienos grupė“ („VMG“). Kuomet vieną iš kelių kartų ji bankrutavo, buvo nurašytos keliasdešimties milijonų litų skolos už patiektą medieną iš valstybinių miškų.
Vėliau buvo kitas nevykęs verslo projektas – „Interflex“. Kaip dažnai būna S.Paulausko veikloje, sugalvojamas skambus įmonės pavadinimas, dalis verslo partnerių, valdžios atstovų ir projekto finansuotojų įtikinami, kad „paskui mane ateina rimti investuotojai iš Vakarų“, prasideda medienos apdirbimo įmonės kūrimas.
Taip buvo ir su „Interlfex“. 2002 metais 400 „Interflex“ darbuotojų, keletą mėnesių nesulaukę atlyginimų, surengė įspėjamąjį streiką ir taip tikėjosi atgauti pinigus. Šilutės rajone tada veikusios įmonės vadovai finansinius nesklandumus tikėjosi išspręsti gavę paskolą iš Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko. Negavo, nes šis bankas, skirtingai nei lietuviškieji, pasakomis netiki.
Didieji medienos perdirbėjai, pripratę gauti medieną skolon ir neretai net nesumokėti, prasiskolino miškų urėdijoms daugiau kaip 50 mln. litų. Praėjusį dešimtmetį bankrutavo ne tik “Iterflex”, bet “VMG” priklausančios UAB „Girių bizonas“ pirmtakė - UAB „Eglė“. Vėliau tokiu pačiu keliu liūdnai savo šlovingą kelią baigė dar viena „VMG“ įmonė „Rietavo baldai“. Todėl, kad nepajėgė dirbti rinkos sąlygomis ir už patiektą apvaliąją medieną mokėti rinkos kainų.
Štai kitas nevykęs verslininkas ir vis aktyviau besireiškiantis politikas – Mindaugas Subačius, buvęs darbietis, dabar jaunas socialdemokratas, pastaruoju metu medienos ir miško klausimais konsultuojantis Lietuvos Pramoninkų Konfederaciją ir prisistatantis kaip “valstybinių miškų specialistas”.
Keista, tačiau nei vienoje oficialioje biografijoje M.Subačius nenurodo esąs vienu iš UAB „Baltijos karjerai“ bendrasavininkų. Kodėl šitaip? Ogi nenaudinga, nes valstybinių miškų valdymo „patirtį“ M.Subačius „įgijo“ stengdamasis įvairiais būdais padėti savo įmonei UAB „Baltijos karjerai“ ir UAB Drąseikių karjeras”, kurioje dirba vienu iš vadovų. Šių įmonių „idée fix“ yra versti miškus žvyro karjerais, galandant nagus ir krivius į prie Klaipėdos esantį Baičių, Šernų miškus, Trakų rajone esančius Aukštadvario miškus.
Kaip jau skelbta anksčiau spaudoje, smėlio ir žvyro plotai galiojančių įstatymų dėka yra gardus kąsnelis, ypač, jei jie randasi po valstybine žeme ar mišku, nes teisę į žvyrą, esantį po valstybine žeme ar mišku įgyja pirmasis išžvalgęs ir aptikęs išteklius.
Šiuos verslininkus vienija Lietuvos miško savininkų asociacijos vadovas Algis Gaižutis, kuris kartu su S.Paulausku, būdamas kelių privačius miškus kertančių įmonių savininkas (kelios jų jau spėjo bankrutuoti taip pat), mėgsta lankytis valdžios kabinetuose ir atvirai reikalauti išskirtinių sąlygų plėtoti medienos apdirbimo ir žvyro karjerų eksploatavimo verslus. A.Gaižutis pretenduotų tapti ir į dešimtmečio „barbės-devyndarbės“ titulą, nes be vienasmenio vadovavimo Nacionalinei miškų sektoriaus technologinei platformai ir Lietuvos miško savininkų asociacijai, nuolatinio sėdėjimo Seime ir ministerijose atstovaujant stambių verslininkų interesus, važinėjimo į Briuselį skundžiant Lietuvą privačios nuosavybės nepagarba, suranda laiko dėstyti marketingą Vilniaus universitete, rašyti knygas ir vesti radijo laidas apie miškus, o taip pat verstis kaimo turizmo verslu Aukštaitijos nacionaliniame parke. O kur dar miškų valdymo patarimų salvės Kazimierai Danutei Prunksienei ir kažkelintai jos vadovaujamai partijai?
Štai vyrai nusprendė, kad laikas imti jautį už ragų ir kreiptis į visas aukščiausias instancijas, kad būtų panaikinta valstybinė miškų žinyba, „nuimtos galvos“, o į jų vietas pastatytos „savos“. Tik nebūkime naivūs galvodami, kad dabar esanti valstybinių miškų žinyba bei joje dirbantys žmonės yra šių verslininkų dėmesio objektas.
Ar dar galime stebėtis, kodėl taip norima užvaldyti valstybinių miškus, ir kas tuo suinteresuotas?
Mykolas Ambrozaitis
