Su daugybę dainų šalies atlikėjams ir grupėms parašiusiu autoriumi kalbėjomės apie kūrybos teikiamus džiaugsmus ir vargus, apie kelionę populiarumo link ir, žinoma, ateities planus, rašoma pranešime spaudai.
Kaip jauteisi išgirdęs savo vardą LATGA tarybos narių Ramintos Naujanytės-Bjelle ir Leono Somovo lūpose per M.A.M.A apdovanojimus skelbiant Metų autoriaus nominacijos nugalėtoją? Kokia pirma mintis šovė į galvą? Gal turėjai kokių nors įtarimų, kad šiemet tapsi Metų autoriumi?
Pirma mintis buvo „Ką dabar daryti, ką sakyti?“, o po to viskas vyko labai greitai ir paprastai – ir žiūrėk jau sėdžiu su statulėle prie stalo. Iki paskutinės minutės nežinojau. Neslėpsiu, šiokia tokia nuojauta buvo. Ženklų irgi buvo. Tačiau visi, iš ko galėčiau tai sužinoti anksčiau laiko, sąžiningai tylėjo (šypsosi).
Kuo ypatinas, svarbus Tau asmeniškai toks įvertinimas?
Manau, kad kiekvienam autoriui yra pakankamai svarbu jaustis įvertintam, todėl ši statulėlė, ko gero, yra geriausias dalykas, kuris gali nutikti Lietuvos muzikos gyvenime dalyvaujančiam autoriui. Aišku, džiugu ir smagu yra gauti tokį įvertinimą, bet tai kartu ir įpareigoja labiau stengtis, tobulėti, nes tarsi tampi labiau matomas. O kai tampi labiau matomas, turi mažesnę teisę suklysti.
Rašai dainas arba jas aranžuoji daugybei atlikėjų (Ingai Jankauskaitei, Kastyčiui Kerbedžiui, Donatui Blankai, Valdui Lacko, Agnei Michalenkovaitei ir kt.) grupių („69 danguje“, „Man-go“, „Pikaso“, „Žemaitukai“ ir kt. ). Jie visi turi savo muzikos stilių. Ar sunku kuriant ar aranžuojant dainas prie jo prisitaikyti? Gal yra priešingai – tu ir formuoji tų atlikėjų ir grupių muzikos stilių?
Kalbant apie šiuos atlikėjus ir grupes – visi jie pakankamai skirtingi ir netgi pasakyčiau, kad iš skirtingų mano kūrybinio gyvenimo etapų. Anksčiau dirbdavau, galima sakyti, su visais, kurie manęs paprašydavo. Stengiausi būti universalus ir išgirsti, ko iš manęs nori atlikėjas ar grupė, ko reikia jų klausytojams. Tikriausiai tiesa yra kažkur per vidurį – kažkiek prisitaikymo ir kažkiek formavimo.
Kaip įprastomis sąlygomis vyksta kūrybos procesas?
Kūrybinis procesas vyksta labai įvairiai – kartais gaunu tekstą ir jam reikia muzikos, kartais reikia vien aranžuotės, o kartais reikia visko. Labiausiai man patinka dirbti su tokiais atlikėjais, kurie patys rašo sau dainas. Tokiu atveju galiu išgirsti tai, ką ir kaip jie nori pasakyti. Manau, tai dažniausiai ir yra tas raktas į sėkmę – taip labiau atsiskleidžia jų individualumas. O jei kuriu vienas, tai yra darbas, kuriame reikia ir disciplinos, ir prisivertimo. Atvažiuoju į studiją ir sėdžiu, darau. Bet visgi patys geriausi kūrybiniai impulsai dažniausiai šauna ne studijoje, o kur nors vaikštant, važiuojant dviračiu ar pjaunant žolę. Svarbu užfiksuoti tą gerą mintį, o paskui jau studijoje ją vystyti, šlifuoti.
Po apdovanojimų feisbuke rašei: „Atsitiko M.A.M.A. muzikos autoriaus apdovanojimas. <...> Ir atsitiko tada, kai ėmiau muzikoj labiau klausyti ir girdėti save, būti tuo, kuo esu. Kurti tai, kas man atrodo gražu, o ne tai, iš ko geriau / greičiau uždirbsi. Nebemėtyti savęs į kairę ir į dešinę, įgyvendinant kitų norus, bet tolstant nuo savęs.“ Ar tai reiškia, kad ketini rimčiau imtis savo solinės karjeros?
Na, mano gyvenime keletą metų buvo toks etapas, kai kūriau beveik visiems, kurie norėjo. Kūriau taip, kaip jie ir jų klausytojai norėjo, tarsi stengdamasis įtikti, ir tam, kad būčiau „gerai perkamas“. Aišku, popmuzikoje tai visada yra vienas iš kelių, ir jei tai sugebi daryti kokybiškai, gali plaukti pasroviui ir puikiai iš to gyventi. Tačiau per daug pasinerdamas į tai, ko reikia klientui, pradėjau jausti, kad prarandu save. Tokią lyg ir tuštumą ėmiau jausti – pridarai visko, ir pakankamai nemažai, tai džiugina žmones, bet nedžiugina tavęs paties. Ir man atrodo, laiku sustojau. Tiesiog neberašau kitiems tokių dainų, kokių pats niekada neklausyčiau. Ir aranžuoju bei prodiusuoju tik tokius kūrinius, kurie teikia vienokio ar kitokio džiaugsmo – išsiskiria savo kokybe, originalumu. Norisi, kad kūryba nebūtų apie nieką, o visas dainos gerumas būtų tik tame, kad klausant kojos gerai kilnojasi. Pradėjo rūpėti, kad būtų prasmė tame, ką darau.
Čia, manau, galima padėkoti pirmajam karantinui, kuris daugeliui kūrėjų vienaip ar kitaip supurtė smegenis. Man tai padėjo labiau išgirsti save ir suprasti, ko aš noriu iš muzikos, kuo noriu ir galiu būti versle. Labai sustiprėjo ryšys su Inga Jankauskaite, nes muziką jaučiam panašiai ir bendra kūryba teikia didžiulį džiaugsmą ir pasitenkinimą. Taip pat atsidarė kažkokios užslopintos čakros ir sukūriau keletą dainų, kurios buvo per daug tikros ir per daug apie mane, tad nusprendžiau pats jas ir dainuoti. Tas dainas galima išgirsti ir „YouTube“, ir „Spotify“, kartais ir radijo stotys patransliuoja. Ar kažkaip rimčiau imsiuosi savo solinės karjeros? Tikrai nežinau. Žinau tik tiek, kad tikrai nenustosiu kurti sau. Man tai atrodo prasminga, juolab kad tose dainose galiu būti savimi be jokių kompromisų. Ir man tai patinka. Žmonėms irgi. Tikrai yra pakankamai žmonių, vertinančių tikrumą.
Ir visa tai dar kartą patvirtina tą šimtą kartų girdėtą tiesą, kad visi įvertinimai ateina tada, kai išmoksti girdėti save. Kai darai tai, kas patinka ir teikia džiaugsmo.
Kiek tavęs paties iki šiol yra kūryboje? Kiek ji yra asmeniška? Ypač, kai rašai dainas kitiems?
Asmeniškumų, ko gero, visada daugiau yra tekstuose nei muzikoje. Kažkam kitam atiduoti dainuoti kūrinį su tikrai labai asmenišku tekstu kartais būna labai sunku, nes juk tuo pačiu atiduodi daug savo patyrimų ir istorijų. Todėl paskutiniu metu kitiems tekstų beveik nerašau. Be to, ne visi atlikėjai sugeba užkoduotas emocijas ištransliuoti, o tokiu atveju net ir labai geras tekstas suskamba labai vidutiniškai. Kurti gerai besirimuojančių, tačiau nuvalkiotų frazių pilnų tekstų nebenoriu.
Kalbant apie muziką – čia viskas daug paprasčiau. Čia kur kas lengviau laviruoti tarp to, kas yra asmeniška, o kas tiesiog kokybiška. Ir vis dar to mokausi – kurti kokybišką muziką, nepametant savęs.
Kokia muzika pats labiausiai domiesi, klausaisi? Kaip atrodytų tavo „Spotify“ dienos dainų rinkinys?
Gal kažkam atrodys keista, bet mano grojaraštyje visiškai nėra meinstryminės popmuzikos. Ko gero, pati mėgstamiausia mano popgrupė yra „Coldplay“. O šiaip mėgstu įvairią indie, indiepop, šiek tiek elektroninę muziką. Galėčiau paminėti „Beach House“, „London Grammar“, „Chromatics“. Patinka tai, ką daro grupės „Haevn“, „M83“, „Cigarettes after Sex“. Kalbant apie šių dienų Lietuvos grupes ir atlikėjus – mėgstu FC Baseball, labai patiko Džiugo Širvio solinis albumas. „Kamanių šilelis“ taip pat žavi. Lietuvių muzikoje, kurios klausausi, man itin svarbu tas tikrumo momentas. Ko gero, turinys svarbesnis už pačią formą. Tai turbūt ir yra tas atsakymas, kodėl man taip patinka dirbti su Inga Jankauskaite. Ten labai daug tikrumo, nuogos sielos. Bet šiaip mano grojaraščiuose labai daug įvairios muzikos, nelabai mėgstu „atsisėsti“ ant vieno ar kito atlikėjo ar grupės.
Kas įkvepia kurti?
Visas pasaulis įkvepia. Įkvepia žmonės, įkvepia buitis, įkvepia skaitomos knygos, žiūrimi filmai. Apie dainas, kurias dainuoju pats – didžiausias įkvėpėjas yra mano žmona Modesta (Jurgaitytė – aut. past), na ir, žinoma, aš pats, mūsų santykiai. Čia būnu visiškai atviras. Bet kitaip neišeina. Savaime suprantama, negaliu pasakyti, kad neįkvepia klausoma, klausyta ir girdėta muzika. Domėjimasis tuo, kas vyksta muzikoje, ko gero, taip pat įkvepia. Bet čia jau turbūt labiau apie formą, o ne apie turinį.
Gal yra dainų, kurios turi savo ypatingas istorijas?
Ko gero, pati ypatingiausia yra dainos „Tau visas dangus“, skambančios filme „Drugelio širdis“, istorija. Filmas sukurtas pagal mano žmonos Modestos knygą „Ypatingas“, ji taip pat yra šio filmo scenarijaus bendraautorė. Scenarijuje buvo tokia trumpa lopšinė, ir Modesta manęs paprašė, kad aš jai sukurčiau melodiją. Sukūriau. Kai ją išgirdo filmo prodiuserė ir režisierė, tapo aišku, kad daina būtinai skambės filme. Tuomet džiaugiausi kaip vaikas. Taip netyčia šeimyninio dueto sukurta daina skamba labai gražiame filme. Ir ne tik filme. Skamba visur ir gyvena labai intensyvų gyvenimą.
Žinau, sakysi, kad sunku išsirinkti, bet gal yra daina, kuri tau pačiam yra labai ypatinga?
Čia vėl būtų galima paminėti dainą „Tau visas dangus“. Dar yra tokia prieš keletą metų išleista Donato Blankos daina „Ar viskas pasibaigs“. Tai buvo vienas iš tų atvejų, kai kurdamas kitiems buvau šimtu procentų nuogas, atviras ir asmeniškas. Paskui truputį skaudėjo. Bet Donatas labai gražiai tą dainą sudainavo, tikrai nesugadino. Ačiū jam už tai. Iš naujesnės kūrybos kaip ypatingą man pačiam dainą išskirčiau savo atliekamą „Apie vyną ir tave“. Ji buvo pirma, kurią pristačiau klausytojams ne tik kaip dainų autorius, bet ir kaip atlikėjas. Ji irgi labai tikra, į ją telpa visi dvidešimt metų, kai esame kartu su žmona Modesta.
Kokia geriausia, maloniausia kūrybinio darbo dalis? Lengva ar sunku būti autoriumi?
Maloniausia, aišku, ta dalis, kai supranti, kad tai, ką sukūrei, paliečia ne tik tave, bet ir kitus. Mano muzikinis kelias labai dinamiškas – kartais sunku nenueiti pigesniu, greitesniu, paprastesniu keliu. Sunku būna ir tada, kai labai stengiesi, bet nesulauki tinkamo įvertinimo, o tai, ką padarai lengva ranka, visiems patinka. Pats gebėjimas kurti, manau, yra didžiulė dovana. Gera džiaugtis kūrybos rezultatais, žmonėmis, su kuriais bendradarbiauji ir bendrauji, o jeigu dar gali iš tos kūrybos oriai gyventi... Aš laimingas, kad galiu kurti. Visada buvau laimingas. Net ir tada, kai buvau pabėgęs nuo savęs.
Kaip manai, ar mūsų visuomenė pakankamai vertina autorius – juk turbūt dažnai išgirsti, kad tavo profesija nerimta, jog geriau dirbtum kitą, rimtesnį darbą?
Aš manau, kad situacija yra labai pasikeitusi, lyginant su tuo, kaip buvo, tarkim, prieš dvidešimt metų. Tai yra labai rimta profesija ir kaip visose srityse yra visko – yra talentingų ir nelabai, yra sėkmingų, yra nelabai sėkmingų. Tačiau visi, kurie kažko pasiekia, yra darbštūs ir motyvuoti. Nei laimė, nei karjera neatsitinka savaime. Tai yra universalūs dalykai – kad kažką turėtum, turi stengtis dėl to. Ir darbe, ir santykiuose, ir visur kitur. Dabar gyvename tokiais laikais, kad ir kokios veiklos besiimtum, jei tai darysi gerai, tikrai iš to galėsi gyventi. O šiaip tai muzikos ir dainų kūrimas nėra mano profesija. Aš turiu filologo išsilavinimą, tai galbūt galėčiau dirbti lietuvių kalbos mokytoju ar rašyti kokiame dienraštyje. Bet tikrai nemanau, kad tai bent truputį rimčiau už buvimą muzikos kūrėju ar prodiuseriu. Mano aplinka irgi nemano (šypsosi).
O ką manai apskritai apie pagarbą intelektinei nuosavybei – tiek paplitusį internetinį piratavimą, tiek kitus autorių teisių pažeidimus (autorystės pasisavinimą, pavyzdžiui). Ar jauti, kad situacija gerėja? Ar pats esi susidūręs su autorių teisių pažeidimais?
Džiaugiuosi, kad legalus turinys pagaliau ateina į madą. Manau, tą įsisenėjusią piratavimo bėdą reikėtų rauti su šaknimis – kad baustų ne vien linkomanijas, filmux‘us, bet ir vartotojus. Ir griežtai. Tai lygiai tokia pat vagystė kaip ir iš parduotuvės. Anksčiau, kai gyvenome žymiai skurdžiau nei didelė pasaulio dalis, gal ir buvo kažkokių pateisinimų. Dabar tikrai jų nebematau. Mes šeimoje filmus žiūrime tik legaliai, vaikai žaidžia taip pat tik legalius kompiuterinius žaidimus. Ir programinę įrangą naudojame tik legalią. Pats su autorių teisių pažeidimais susidūręs nesu. Na, gal truputį. Bet ne tiek, kad teisybės reikėtų ieškoti teisme.
Ar tavo kūrinys yra dalyvavęs kokiuose konkursuose, pavyzdžiui, „Eurovizijoje“? Ir kaip tu vertini Lietuvos muzikos verslo galimybes apskritai. Kaip manai, ar įmanoma, kad kuris nors mūsų atlikėjas / autorius taptų žinomas visame pasaulyje?
Nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje esame laimę bandę 2018 metais su Agne Michalenkovaite, kur ji dainavo mano kurtą dainą „Going On“. Manau, kad daina buvo tikrai stipri, o ko pritrūko – sunku pasakyti. Gal Agnės patirties ir žinomumo, o gal tiesiog geresnių dainų buvo. Čia – muzika, joje daug subjektyvių dalykų. Kalbant apie Lietuvos muzikos verslą, man tikrai patinka, kas vyksta. Turime tikrai daug įdomių, kūrybingų, talentingų žmonių. Viskas eina labai gera kryptimi. Ir žmonėms reikia muzikos. Tai rodo ir daugybė mūsų atlikėjų ir grupių koncertų arenose, ir muzikos apdovanojimų M.A.M.A. kokybė. Kokybę mes jau turime. Dabar belieka kurti ir būti įdomiems bei savitiems. Pasauliui nereikia dar vieno Harry Styles‘o ar Lady Gagos. Pasauliui reikia savitų kūrėjų bei atlikėjų. O mes jų jau tikrai turime. Ir neabejoju, kad ateityje turėsime kur kas daugiau.
Kūrybinį kelią pradėjai alternatyvaus roko grupėje „Brainers“. Kada ir kodėl grupė nustojo egzistuoti? Ar nesigaili dėl to, kad jos nebėra? Ar nekyla noras iš popmuzikos scenos grįžti į alternatyviąją?
Su „Brainers“ praėjo visa triukšminga ir siautulinga jaunystė. Po pakankamai sėkmingo albumo „Disco Balls“ nebepavyko būti linksmais jaunuoliais iš Šiaulių Pietinio rajono, kurie moka keletą akordų ir rėkia „Rock‘n‘roll!!“, norėjom iš muzikos ir iš savęs kur kas daugiau. Beveik įrašėme ir antrą albumą, bet norėjome, kad jis būtų tobulas, gal per ilgai viską šlifavome, o gal tiesiog nepavyko iš savęs išspausti tiek, kad jis būtų tobulas. Kažko pritrūko – gal kantrybės, o gal tiesiog nuveikėm tiek, kiek mums ir buvo lemta nuveikti. Negana to, pasinėrėme į šeimyninius džiaugsmus, tai irgi negalėjo nepadaryti įtakos „Brainers“ veiklai.
Po paskutinio koncerto per 2012 metų „T.Ė.T.Ė“ apdovanojimus sceninis jaudulys buvo visai ne toks, kokio laukiau. Jo gal net ir nebebuvo. Buvo per mažai emocijų, viskas tarsi iš reikalo. Tad po koncerto taip ir nebesusiskambinome dėl ateities planų. Taip ir pasibaigė viskas. Kartais gaila, kartais liūdna, o kartais suprantu, kad taip ir turėjo atsitikti. Tačiau visada atsimenu tai kaip labai gerą etapą gyvenime.
Dabar muzikos nebeskirstau į pop ir alternatyviąją. Manau, kai kuriuose pop atlikėjuose alternatyvos kur kas daugiau nei kai kuriuose alternatyviosios scenos atstovuose. Man tai nėra vien apie išraiškos formą. Tai – ir apie turinį. O šiais laikais dažnai jau būna ir sunku benubrėžti tą liniją tarp popso ir alternatyvos.
Į muziką kaip atlikėjas aš sugrįžau. Tiek, kiek man šiuo metu norisi. Ir toks, koks šiuo metu esu. O kaip bus ateity – niekada negali žinoti. Kalbant apie visą savo muzikinę veiklą – joje jaučiuosi mylimas ir vertinamas. Dabar – ir statulėle įvertintas. Tai gal kažką ir gerai darau gyvenime... (Šypsosi).
Apie M.A.M.A Metų autoriaus apdovanojimą:
Šios nominacijos nugalėtoją atrenka Asociacija LATGA, remdamasi duomenimis iš muzikos kūrinius naudojančių įmonių ir organizacijų (radijo stočių, televizijų, prekybos centrų ir pan.), kuriuos ji gauna autorinio atlyginimo surinkimo ir paskirstymo autoriams tikslais.
