Vieno vaiko politika ir archajiški papročiai, dėl kurių šeimos trokšta sūnų, o ne dukterų, Kinijoje sukūrė didžiulę lyčių disproporciją: auga gausi kinų kartą, kurioje vyrams susirasti nuotaką tampa vis sunkiau dėl vienos priežasties – moterų yra gerokai mažiau nei vyrų.
Selektyviniai nelegalūs abortai, kurių metu atsikratoma nepageidaujamų moteriškos lyties palikuonių, padarė savo. Tačiau Kinija – ne vienintelė šalis, susidurianti su šia šiurpia diskriminacija. Indijoje jau kelias dešimtis metų valdžia mėgina sugalvoti, kaip būtų galima sustabdyti masinius moteriškos lyties embrionų abortus. Kol kas, atrodo, visos valdžios pastangos nebuvo sėkmingos.
Kategoriški papročiai
Kaip rodo paskutinis Indijos gyventojų surašymas, naujagimių mergaičių skaičius šalyje rekordiškai mažas: 1 000 berniukų iki šešerių metų tenka 914 mergaičių. Natūraliomis sąlygomis berniukų ir taip gimsta daugiau, tačiau bendras pasaulio vidurkis vidutiniškai yra toks: 1 050 berniukų tenka 1 000 mergaičių. Kaip ir Kinijoje, Indijoje mergaitės nepageidaujamos dėl įsitikinimų, kad sūnus – tai šeimos maitintojas, išlaikytojas ir tas, į kurio petį galės remtis pasenę tėvai. O dukterys – ne tik palieka šeimą ištekėdamos, bet ir „apiplėšia“ tėvus, išsinešdamos kraitį, skirtą vyro šeimai. Tačiau yra vienas skirtumas tarp Kinijos ir Indijos: kinas, sulaukęs dukters, antro šanso nebeturės dėl griežtų vieno vaiko politikos įstatymų, o indas gali turėti ir antrą, ir trečią vaiką. Užtat indiškieji papročiai dukterų atžvilgiu gerokai kategoriškesni: jei pirmagimis šeimoje yra mergaitė, o ne berniukas, tai laikoma labai blogu ženklu, užtraukiančiu nelaimes. Tad kuo labiau plito ultragarso tyrimai ir atsirado galimybė anksti nustatyti naujagimio lytį, tuo daugiau moterų ėmė pageidauti abortų sužinojusios, kad jų nešiojamas vaisius – mergaitė. Galima sakyti, kad šiuolaikiškos technologijos pakeitė barbarišką senovinį paprotį, kai pirmagimės mergaitės būdavo užmušamos.
Problema didėja
2006 m. leidinio „The Lancet“ duomenimis, per paskutinius dvidešimt metų Indijoje pagal lyties požymius buvo padaryta apie 20 milijonų abortų. Tačiau Indijos medikų asociacija mano, kad leidinio nurodytus skaičius reikėtų padauginti mažiausiai iš dešimties: jų nuomone, Indijoje kasmet padaroma apie 5 milijonai abortų dėl „netinkamos“ kūdikio lyties. Nenuostabu, kad kai kuriose Indijos valstijose mergaičių skaičius gerokai sumažėjo, pavyzdžiui, 2001-ųjų duomenimis, Harjanos valstijoje 1 000 gimusių berniukų teko tik 840 mergaičių. O Indijos sostinėje Naujajame Delyje, kur ultragarso tyrimai ypač paplitę ir lengvai prieinami, situacija dar prastesnė: 1 000 gimusių berniukų teko tik 800 mergaičių. Ir panašu, kad bėgant laikui tendencija ne blėsta, o tik stiprėja: 2001-aisiais gimusių berniukų ir mergaičių santykio vidurkis Indijoje buvo 1 000 ir 927, o dabar mergaičių sumažėjo iki 914. Todėl šalies nevyriausybinės organizacijos ir mokslo pasaulio atstovai vienbalsiai tvirtina, kad, deja, visos valstybės priemonės, kurių buvo griebtasi norint situaciją pakeisti, nedavė teigiamų rezultatų. „Nė vienas badmetis, epidemijos ar karai neprilygsta tam, kas vyksta dabar, – teigia Naujojo Delio ginekologas Punitas Bedi. – Kai kuriuose Indijos regionuose kas penkta mergaitė sunaikinama embriono stadijoje. Tai genocidui prilygstanti situacija.“
Valstybinės reguliavimo priemonės
Abortai Indijoje buvo įteisinti 1971-aisiais, tikintis, kad taip pavyks sumažinti didžiulį gimstamumą (Indija yra antroje vietoje po Kinijos pagal gyventojų skaičių). Tačiau gyventojų skaičius ir toliau didėjo dėl elementarių priežasčių. „Savaime suprantama, kad tokios ir panašios populiacijos augimo kontroliavimo priemonės negalėjo būti veiksmingos šalyje, kur žmonės žūtbūt siekia susilaukti dviejų sūnų. Nes vieno sūnaus nepakanka ten, kur iki pilnametystės išgyvena tik 60 proc. gimusių vaikų“, – aiškina daktaras Bedi.
Taigi gyventojų šalyje ir toliau daugėjo, tačiau mergaičių vis mažėjo. Vienas pirmųjų žingsnių, kurį žengė Indijos valdžia, mėgindama pažaboti selektyvinius abortus, buvo 1994 metais priimtas įstatymas, draudžiantis abortus pagal lyties požymius. Netrukus gydytojams buvo uždrausta atlikti ultragarso tyrimus, jei prašo tėvai, tačiau nėra medicininės būtinybės. 2007-aisiais motinystės ir vaikų reikalų ministrė Renuka Chowdhury pasiūlė įvesti valstybinę nėščiųjų registraciją ir leidimus abortams išduoti tik specialioms komisijoms.
Pirmąjį abortus darantį gydytoją areštavo praėjus tik 12 metų po priimtų įstatymų. Vienos klinikos vadovas buvo pričiuptas tuomet, kai susitiko su trimis policijos siųstomis nėščiomis moterimis, kurioms ne tik atliko draudžiamus ultragarso tyrimus, bet ir pažadėjo „suorganizuoti“ nelegalaus abortų operaciją. Kitas klinikos vadovas buvo suimtas po to, kai policija atlikusi kratą klinikos teritorijoje aptiko kelių moteriškos lyties embrionų liekanas. Suimtieji teismuose buvo pripažinti kaltais ir gavo dvejų metų laisvės atėmimo bausmes. Kitoje valstijoje, Pandžabe, kur mergaičių ir berniukų disbalansas taip pat didžiulis, per keliolika metų buvo suimtas ir kaltu pripažintas vos vienas gydytojas, kuris atsipirko licencijos praradimu penkeriems metams ir... 10 USD dydžio bauda.
Žinoma, tokie nuteisti gydytojai – tik lašas jūroje. Kaip pabrėžia nevyriausybinių organizacijų atstovai, nelegalius abortus darančios klinikos Indijoje klesti, o varžyti jų darbo teisėsaugininkai neskuba ne tik dėl to, kad sunku surinkti įkalčius, bet ir dėl išplitusios korupcijos bei pačios visuomenės abejingumo. Nepadėjo net raginimai skųsti: kai kuriose valstijose buvo skelbiama, kad kiekvienas, suteikęs vertingos informacijos apie nelegalius abortus darančias klinikas, gaus 1 250 USD dydžio premiją. Užtai prieš penkerius metus BBC žurnalistams nesunkiai pavyko slapta kamera nufilmuoti derybas su indų gydytoju, kuris mielai sutiko nustatyti kūdikio lytį ir pažadėjo padėti surasti gydytoją, galintį padaryti abortą, jei vaisius pasirodys esantis mergaitė.
Jei nepavyksta uždrausti, tai gal galima paveikti skatinamosiomis priemonėmis? Indijos valdininkai griebėsi ir jų: 2005-aisiais Andhra Pradešo valstijoje buvo paskelbta, kad šeimoms, kurios augina vienintelį vaiką mergaitę, bus mokama 2 300 USD dydžio išmoka. Tik pinigus gaus ne tėvai, o 20 metų sulaukusi mergina po to, kai abiem tėvams bus atliktos sterilizacijos procedūros. Prieš metus ir Maharaštros valstijoje pasiūlyta priemonė, palaikanti ypač skurdžias šeimas: gimus mergaitei į jos sąskaitą pervedama 114 USD, o pinigus ji gali gauti baigusi mokyklą ir neištekėjusi iki 18 metų. Kiti pasiūlymai – mergaitės išsilavinimo apmokėjimas arba lengvatos, norinčioms įsidarbinti jaunoms moterims. Tačiau nei ši, nei kitos finansinės motyvacinės priemonės nesulaukė didesnio visuomenės susidomėjimo ir nepadidino noro auginti dukteris. Kritikų nuomone, finansinės priemonės yra per menkos ir skirtos mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams, tačiau, kaip rodo statistika, selektyvinius abortus dažniausiai propaguoja viduriniosios klasės miestų gyventojai, kuriems nei šimto, nei kelių tūkstančių dolerių suma nebus pakankamas motyvas auginti dukteris.
Istorijos iš gyvenimo
Kai keturiolikmečio berniuko tėvai susilaukė dvynukių dukterų, jis pareikalavo seseris nužudyti. Kai tėvai atsisakė tai padaryti, berniukas pabėgo iš namų – jį baugino mintis, kad teks ne tik išlaikyti senstančius tėvus, bet ir sukrauti kraičius net dviem būsimosioms nuotakoms.
2008-aisiais į policiją kreipėsi vyriškis, tvirtinantis, kad jo sesuo buvo pasmaugta, nes atsisakė darytis abortą. Moters vyras ir jo tėvai pareikalavo aborto, kai paaiškėjo, kad laukiamas kūdikis – mergaitė. Pasmaugtos indės kūnas slapta buvo greitai kremuotas, nieko nepranešus jos giminaičiams.
Arba štai laiškas, atsiųstas vienam Indijos laikraščių: „Moteriškos lyties embrionų žudymas sulaukia daug dėmesio iš NVO ir kitų kritikų, tačiau niekas nepastebi problemos esmės. Nors tai nepateisinama iš etinės pusės, tačiau daugybė porų vis tiek taip elgiasi. Visi žinome, kiek daug kainuoja ištekinti dukterį, o sūnus vesdamas sugrąžina viską, kas buvo išleista jį auginant nuo pat gimimo. Tai faktas, ir kol jis egzistuos, tol bus ir moteriškos lyties embrionų abortai.“
Dar įdomiau tai, kad neretai pačios indų moterys tokią situaciją priima kaip savaime suprantamą ir jai nesipriešina. O modernėjanti visuomenė, kurioje, atrodytų, prietarai turėtų sparčiai nykti, atvirkščiai – mielai naudojasi moderniomis priemonėmis, kad galėtų dar efektyviau įgyvendinti prietarų nulemtus sprendimus (kaip parodė Indijos valdžios atlikta socialinė analizė, vidurinįjį išsilavinimą turinčios moterys rečiau susilaukia dukterų nei bemokslės). O gydytojai? Pasak to paties indo ginekologo Bedi, nelegalūs abortai – labai pelningas verslas, be to, dauguma juos darančių gydytojų jaučiasi saugūs ir nekreipia dėmesio į popierinius įstatymus ar NVO šūkavimus.
Ne tik Indijoje
Galima būtų svarstyti, kad indes darytis nelegalius abortus galbūt verčia aplinkinių spaudimas ir archajiški įsitikinimai, tačiau tokios pat tendencijos pastebimos ir tarp Didžiojoje Britanijoje gyvenančių indų kilmės imigrantų. 2007 metais buvo paskelbta, kad išeivių iš Indijos šeimose mergaičių kasmet gimsta vis mažiau. Oksfordo universiteto mokslininkai, peržvelgę skirtingų etninių grupių, gyvenančių Anglijoje ir Velse, gimimų statistiką, padarė išvadą, kad nuo praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio tik indų kilmės britų šeimose berniukų gimsta vis daugiau: apie 1990-uosius 100 gimusių mergaičių tekdavo 103 berniukai, o 2000–2005 m. santykis pasikeitė iki 100 ir 114.
Skaičiuojama, kad dėl „lytinės selekcijos“ indų šeimose vien per 1990–2005 metus Didžiojoje Britanijoje negimė apie 1 500 mergaičių.
