Po sėkmingo pasirodymo susisiekus su Stano ir pasiteiravus, kokie jausmai užplūdo pradėjus įgyvendinti gana sudėtingą užduotį, dainininkas ir prodiuseris neslėpė, kad emocijos geros: „Nuotaikos puikios, nors galbūt ir nėra labai gerai jau pačioje pirmoje laidoje tapti lyderiais, nes kiti chorai gali kaip nors kitaip imti žiūrėti į visą šitą reikalą. Tikiuosi, kad niekam nekils kokių nors piktų minčių. Labai džiaugiuosi, kad bent jau kol kas visi chorai labai palaikė maniškį, nes mano choristams iš tikrųjų labai reikėjo to palaikymo. Tai įkvėpė jiems pasitikėjimo savimi. Labai dėl to džiaugiuosi ir dėkoju kitiems chorams.“
Pernai projekte Stano dalyvavo su Panevėžio pataisos namų moterų „Vilties“ choru. Jis tikino, kad vėl imtis netradicinio choro generolo vaidmens jam – iššūkis ir malonumas, mat į televiziją tokiais projektais jis nori įnešti kitokį mąstymą.
„Negalėčiau dalyvauti su paprastu choru, nes iš esmės nemėgstu dalyvauti televiziniuose projektuose, kurie neneša jokios prasmės: tarkime, neinu į pokalbių laidas, niekada neviešinu savo asmeninio gyvenimo ar dar kokių nors panašių dalykų, nes man tai atrodo didžiulė beprasmybė. Darbas su benamių choru man yra galimybė pakeisti žiūrovų požiūrį, padaryti ne tik muzikinį, bet ir socialinį projektą“, – įsitikinęs dainininkas.
Natūraliai kyla klausimas, kaip tokius žmones įtikinti eiti į televiziją, juk dažniausiai jie visiškai nenori viešumos ir gyvena savo gyvenimą. Stano tvirtino, kad tokiems žmonėms šis žingsnis – labai didelis, nes pirmiausia reikia peržengti per save ir išdrįsti viešai pripažinti savo gyvenimo kelius ir klystkelius.
„Buvo tokia bėda, nes reikia labai daug drąsos ir vidinio tvirtumo, kad ryžtumeisi dalyvauti vienoje žiūrimiausių laidų Lietuvoje ir viešai pasakyti, jog esi benamis. Būtent tai yra pagrindinis iššūkis ir pagrindinė baimė, kuri lydėjo chorą iki pat laidos pradžios. Dabar jos tikriausiai nebėra. Prieš laidą su tais žmonėmis vyko pokalbiai, kuriais siekta įtikinti, paaiškinti, parodyti, kad žmogus įdomus ir gražus ne savo materialinėmis gėrybėmis, prašmatniomis vestuvėmis ar kad jo nuotrauka būna kokio nors žurnalo puslapyje, nes tokie dalykai kaip tik rodo žmogaus dvasinę tuštybę, visišką sielos atbukimą. Mano nuomone, žmogus yra įdomus savo vidumi, o tai jau niekaip nesusiję nei su žurnalais, nei su prabangiais automobiliais, vyrais, žmonomis ar lova. Džiaugiuosi, kad jie patikėjo iš pradžių manimi, o paskui ir savimi“, – santūriai džiaugėsi Stano.
Chorui per pirmąjį pasirodymą susišlavus aukštus balus, tikrai atsiras manančiųjų, jog vertinimas yra neobjektyvus, mat apeliuojama į žmogiškąsias vertybes, paliečiama jautri tema ir tiek žiūrovai, tiek komisija balsuos tarsi iš gailesčio, o ne už gerą dainavimą. Stano tikino, kad jis tikisi tik objektyvaus ir sąžiningo vertinimo: „Man sunku pasakyti, kaip į mus žiūri kiti, manęs tai nedomina, nes man svarbu, kaip mes patys sau atrodome. Kalbėjausi su kai kuriais komisijos nariais, prašiau, kad nedarytų mano chorui nuolaidų, neleistų mums manyti, kad vien dėl kitokio socialinio statuso mums bus lengviau. Tikiu, kad vertins griežčiau, bet kartu ir teisingiau. Jeigu mus objektyviai vertins, nenuolaidžiaus, tuomet mes galėsime labai daug pasiekti.“
„Siūlau nepamiršti, kad benamis nėra žmogus be praeities. Žmonės, žiūrėdami šią laidą, daug ką supras, išklausys jų istorijas. Mano chore yra muzikos mokytoja, baigusi pedagoginį universitetą, taip pat Sankt Peterburgo akademijos teatro absolventas. Žodžiu, yra žmonių, kurie su muzika susiję galbūt net labiau negu kai kurie komisijos nariai. Tiesiog gyvenimas jiems taip susiklostė, kad nebuvo galimybių eiti tuo keliu“, – kalbėjo Stano.
