Ar Stavros Dimas sėkmingai apgins aplinkosaugą ekonominės krizės metu?
Stavros Dimas pripažįsta, kad jo paskyrimą Europos Sąjungos aplinkosaugos komisaru 2004 m. kai kas palaikė ženklu, kad Europos pozicija sprendžiant klimato kaitos problemas sušvelnės. „Prarasta bet kokia viltis“, – aimanavo centro kairės britų laikraštis Guardian. Prieš jį ėjusi pareigas bebaimė švedų socialdemokratė Margot Wallström tiko pareigoms taip gerai, kaip joms netiko 63 metų S. Dimas. „Žmonės buvo skeptiški mano atžvilgiu dėl mano biografijos. Jie mane laikė senstančiu konservatyviu politiku ir buvusiu „Wall Street“ teisininku iš šalies [Graikijos], kur aplinkosaugos padėtis prasta“, – prisimena jis. „Žaliuosius“ ėmė neviltis, o verslo lobistai lengviau atsikvėpė.
Bet S. Dimas sugriovė abiejų pusių lūkesčius. Už pastangas išsaugoti Europos kaip aplinkosaugos standartų lyderės autoritetą jis užsitarnavo tokių tarptautinių aplinkosaugos organizacijų kaip „Greenpeace“, „Friends of the Earth“ ir tausaus transporto tyrimų centras „T&E“ pagyras. Dabar S. Dimas susiduria su ligšiol sunkiausia užduotimi: jis turi apginti sunkiai pasiektus Europos įsipareigojimus aplinkosaugai prieš politikus ir kompanijas, bijančius artėjančio nuosmukio.
Pavojuje atsidūrė dvi S. Dimas paskutinius penkerius metus skausmingai kurtos politikos strategijos. Pirmoji – pasiūlytas įstatymas bausti mašinų gamintojus, kurių transporto priemonės viršija 130 g/km išmetalų ribą. Šis įstatymas turi įsigalioti visoje Europos Sąjungoje 2012 m. Europos mašinų pramonė, o ypač Vokietijos mašinų gamintojai, naudoja savo visą didelę spaudimo galią susilpninti 130g/km taisykles. Mašinų gamintojai įtikinėja, kad dėl kreditų krizės mažėjant paklausai ir pelnui dabar netinkamas laikas jiems grasinti griežtomis finansinėmis baudomis.
Antroji – ambicingas, teisiškai įpareigojantis planas iki 2020 m. sumažinti bendrą Europos anglies dvideginio išmetalų kiekį bent 20 proc. nuo jo 1990 m. lygio ir 20 proc. visai Europai reikalingos energijos gauti iš atsinaujinančių šaltinių. Rytų Europos šalių koalicija, vadovaujama Lenkijos ir remiama Italijos, susivienijo kovoti su vadinamuoju 20/20/20 planu. Jos nerimauja, kad jis sužlugdys jų ekonomikas, nes didžiąją dalį elektros energijos jos vis dar gamina anglimi kūrenamose jėgainėse. Jos visos kartoja, kad tai, kas atrodė gera idėja 2007 kovą, kai vyriausybės pritarė S. Dimas pasiūlymams, dabar yra per brangu.
Nors savo poste S. Dimas bus dar 9 mėnesius (manoma, kad jis paliks Briuselį, kai kitų metų viduryje baigsis Komisijos kadencija), praktiškai įveikti prieštaravimus savo planams laiko jam liko tik iki gruodžio. Tada baigsis Prancūzijos pirmininkavimas. Sausio mėnesį pirmininkavimą perimantys čekai laikomi lėtapėdžiais aplinkosaugos politikoje.
Nepaisant jo tylaus būdo, niekas neturėtų abejoti, kad S. Dimas rūpi klimato kaita. Kaip teigia jo artimas kolega, jis neapsimeta neaiškiu „žaliuoju“, bet jam „rūpi argumentai“. Mokslinių įrodymų apie žmogaus sukeltą klimato kaitą ir biologinės įvairovės nuostolius svarba reiškia, kad imdamasis darbo jis jau buvo įsitikinęs, jog reikia veikti. Jam buvo mažiau aišku, ką daryti.
Labai anksti, dar 2004 m. Jungtinių Tautų klimato kaitos konvencijoje Buenos Airėse, S. Dimas suprato, kad G. W. Bush administracijos opozicija žlugdo bet kokią pažangą siekiant daugiašalių susitarimų. Kalbėdamas apie amerikiečius, jis teigė: „Tai buvo lyg kalbėtis su siena. Buvo draudžiami net tokie žodžiai kaip „derybos ateityje“. Tai reiškė du dalykus. Pirma, kad diskusijos su tokiomis šalimis kaip Kinija ir Brazilija turi būti dvišalės. Antra, kad Europa turi būti pavyzdys visam likusiam pasauliui. „Buvo svarbu, kad mes praktikuotume tai, ką propaguojame – kad tuo pat metu žengtume į priekį ir tarptautiniu mastu, ir viduje“, – sako jis.
Jo pirmoji užduotis buvo sutvarkyti Europos prekybos išmetalų leidimais schemą ir paversti ją Europos aplinkosaugos politikos pagrindu. Pradiniu prekybos išmetalų leidimais laikotarpiu, kuris truko nuo 2005 iki 2007 m., smuko anglies dvideginio išmetimo kaina, nes nacionalinių vyriausybių spaudžiama Komisija patvirtino pernelyg dosnius nacionalinius apyvartinių taršos leidimų limitus. Buvo paneigta bet kokia „lubų“ samprata. S. Dimas smulkmeniškai pasirengė nustatyti ir derėtis dėl 25 naujų ir daug griežtesnių nacionalinių apyvartinių taršos leidimų paskirstymo planų ruošiantis 2008–2012 m. prekybos išmetalų leidimais laikotarpiui. Visos vyriausybės palaikė veiksmų dėl klimato kaitos idėją, teigia S. Dimas, „bet perėjus prie konkretybių, jos visos turėjo argumentų, kodėl kiekviena jų atskirai turėtų gauti išskirtines teises. Kartais mes jautėmės labai vieniši, bet visgi tai įvykdėme.“
S. Dimas greitai pasinaudojo ekonominiu britų ekonomisto sero Nicholas Stern apžvalgoje pateiktu argumentu už veiksmus, kurių imamasi laiku. Gerėjant ne tik aplinkosauginių, bet ir ekonominių klimato kaitos pasekmių supratimui, tiek politikai, tiek rinkėjai ėmė labiau atsiliepti į jo kvietimą imtis veiksmų. S. Dimas taip pat optimistiškai manė, kad jie pradėjo tikėti, jog Europa ne tik nekenkia savo ekonomikos konkurencingumui, bet ir įgis pradininko pranašumą siekiant mažinti anglies dvideginio išmetimą.
Darbo vietos versus planeta
Taip buvo tada. Dabar Europos politinis ir ekonominis elitas yra nusiteikęs daug baimingiau ir pesimistiškiau: darbo vietų išsaugojimas tapo daug svarbesniu prioritetu nei planetos gelbėjimas. S. Dimas gali prireikti būti lanksčiam. Pradinės 20/20/20 pakto sąlygos numatė, kad už apyvartinius taršos leidimus gautus pinigus šalys turės išleisti energijos efektyvumui gerinti. Tačiau prieš porą savaičių S. Dimas užsiminė, kad pinigus jos galės panaudoti, kaip norės. Nuo dabar iki gruodžio mėn. beveik neišvengiama dar daugiau kompromisų ir aplinkosaugos grupės jau ginkluojasi kovai. Bet S. Dimas tebėra įsitikinęs, kad bendra 20/20/20 plano „architektūra“ ir tikslai išliks.
Parengta pagal The Economist
