Ataskaitoje, atnaujinančioje Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) 2011 metais atliktą tyrimą šiuo klausimu, nustatyta, kad moterys ir toliau užima „ribinę“ vietą žemės ūkio ir maisto produktų sektoriuose.
Moterys „susiduria su darbo sąlygomis, kurios dažnai yra sunkesnės nei vyrų, nes joms tenka verstis atsitiktiniais, ne visos darbo dienos, neoficialiais ar žemos kvalifikacijos darbais“, sakoma pranešime.
Jos sudaro daugiau nei pusę žemės ūkio darbuotojų daugelyje Užsachario šalių ir šiek tiek mažiau nei pusėje Pietryčių Azijos šalių.
Visame pasaulyje jos yra prastesnėje padėtyje, kai kalbama apie prieigą prie žemės, išteklių, pvz., trąšų ir sėklų, finansavimo ar technologijų, o jų išgyvenimo galimybės dažnai labiau priklauso nuo žemės ūkio.
„Vyrų, turinčių nuosavybės teises arba garantuotas teises į žemės ūkio paskirties žemę, dalis yra du kartus didesnė nei moterų“ daugiau nei 40 proc. šalių, teikiančių duomenis apie moterims priklausančias žemės nuosavybės teises, nurodė FAO.
Dėl išteklių ir informacijos stokos „moterys taip pat pasižymi mažesniais prisitaikymo ir atsparumo gebėjimais klimato sukrėtimų metu“.
Per pirmuosius COVID-19 pandemijos metus „22 proc. moterų prarado darbą“ žemės ūkio ir maisto produktų pramonėje, palyginti su vos 2 proc. vyrų.
Jų pajamos taip pat 18,4 proc. mažesnės nei žemės ūkyje dirbančių vyrų.
Nors daugumoje viešosios žemės ūkio politikos priemonių pripažįstami moterų patiriami sunkumai, tik 19 proc. jų nurodoma „lyčių lygybė kaip konkretus tikslas“, teigia FAO.
Visgi „pašalinus šiuos skirtumus tarp moterų ir vyrų, susijusius su žemės ūkio produktyvumu ir darbo užmokesčiu, <...> pasaulinis bendrasis vidaus produktas (BVP) padidėtų 1 proc.“ arba beveik 1 trln. JAV dolerių.
Tuo metu žmonių, kurių prieiga prie maisto nėra užtikrinta, sumažėtų 45 milijonais.
