Spalio pradžioje Baltarusija pasikvietė konsultacijoms savo ambasadorius Lenkijoje ir Lietuvoje bei pareikalavo, kad šios šalys sumažintų savo diplomatų skaičių Baltarusijoje. Lenkija ir Lietuva atsakė tuo pačiu – atšaukė savo ambasadorius Minske, pasikvietė namo dalį diplomatų, bet ne tiek, kiek reikalavo A. Lukašenkos režimas.
Su Lietuva ir Lenkija solidarizavosi ir dauguma kitų Europos Sąjungos valstybių, kurios taip pat atšaukė savo diplomatinius atstovus Minske.
Situacija yra įtempta
Rytų Europos studijų centro (RESC) vadovo, politologo Lino Kojalos nuomone, po truputį galima kalbėti apie diplomatinę krizę tarp Lietuvos ir A. Lukašenkos režimo.
„Mažėjantis diplomatų skaičius rodo, kad situacija yra įtempta. Lietuvos tikslas tikrai nėra tuos santykius galutinai nutraukti, bet su dabartiniu Lukašenkos režimu palaikyti kontaktą yra labai sudėtinga. Šiuo atveju, labai svarbu, kad Europos Sąjungos valstybės solidarizuojasi su Lietuva, parodydamos, kad A. Lukašenka ne su viena kaimyne konfliktuoja, bet veliasi į problematiškus santykius su visa Bendrija“, – naujienų portalui tv3.lt teigė L. Kojala.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, politologas Andžejus Pukšto tikina, kad tokie gestai, kaip ambasadorių ar diplomatų atšaukimas, yra subtilybės, o šioje situacijoje svarbiau, kad Europos Sąjungos valstybės vieningai spaudžia režimą.
Pasak jo, tokių veiksmų iš Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos reikėjo tikėtis po to, kai Lietuva ėmėsi lyderystės kalbėti apie įvykius Baltarusijoje tarptautiniu lygmeniu.
„Aš gal taip nesureikšminčiau tų dalykų. Būkime atviri, tie diplomatiniai kontaktai, diplomatinis bendradarbiavimas nebuvo didelis tarp Lietuvos ir Baltarusijos. <...> Čia daugiau toks viešosios erdvės veiksmas, jis daugiau tarnauja oficialiam diskursui. <...> Manau, kad nenukentėsime labai stipriai dėl šito. Svarbiau parodyti Europos Sąjungos politiniam elitui kas čia vyksta ir link kur yra judama. Šiuo atžvilgiu Lietuva sugebėjo pritraukti didžiųjų valstybių ir Europos Sąjungos dėmesį“, – samprotavo A. Pukšto.
Lietuva ir Baltarusija nėra nutraukusios diplomatinių santykių, tad tiek į Vilnių, tiek į Minską gali atvykti nauji ambasadoriai. Naujai paskirtas atstovas turi įteikti savo skiriamuosius raštus valstybės, kurioje reziduos, vadovui. Pagal šią tvarką, Gitanas Nausėda turėtų priimti Baltarusijos režimo skiriamo atstovo kredencialus, o Lietuvos ambasadorius savo raštus įteikti A. Lukašenkai į rankas.
„Net ir nepripažįstant prezidento įmanoma palaikyti diplomatinius santykius ir turėti ambasadorių. Yra galimybė teikti kredencialus žemesnio rango pareigūnui, o ne nepripažintam šalies prezidentui. Tai įmanoma, bet tam reikia nors šiokio tokio noro bendradarbiauti su dabartine sistema Baltarusijoje. Be abejo, tai daryti sunku“, – komentavo L. Kojala.
Grasinimai gali brangiai kainuoti
A. Lukašenkos režimas veiksmų imasi ne tik diplomatiniu lygmeniu. Baltarusijos diktatorius garsiai kalbėjo apie sienų uždarymą, taip pat krovinių perkėlimą iš Klaipėdos uosto, taip keršydamas už Vilniaus paramą šalies opozicijai.
L. Kojalos teigimu, tokie A. Lukašenkos žodžiai pirmiausia yra retorika, nukreipta į tuos Baltarusijos piliečius, kurie dar turi kažkokių iliuzijų dėl režimo.
„Taip bandoma pademonstruoti, kad svetimų šalių įtaka ir bandymai pakeisti situaciją yra esminiai, o ne tai, kad paties A. Lukašenkos režimas yra atgyvenęs“, – teigė RESC vadovas.
Pasak jo, tokių ir panašių pareiškimų iš Minsko gali būti ir daugiau ateityje, tačiau klausimas, ar tai virs realia praktika.
„Galimybės dramatiškai perorientuoti prekybos srautus arba įgyti naujas infrastruktūros jungtis su kitomis šalimis yra ribotos ir reikalaujančios ilgalaikių investicijų. Tai kainuotų trumpuoju, o tikriausiai ir vidutiniu laikotarpiu, gana nemažus kaštus Baltarusijos ekonomikai. A. Lukašenkos režimas tikrai nėra tas, kuris planuotų toli į priekį“, – svarstė politologas.
Bejėgiškas atsakas į Vakarų kritiką
Baltarusijos režimas jo nepripažįstančioms valstybėms kerštauja ir per valstybinę žiniasklaidą. Baltarusijos televizijoje Lietuva ir Ukraina vadinamos buvusiomis tarybinėmis respublikomis, o Lenkija buvusia liaudies respublika.
„Toks pravardžiavimas reiškia silpnumą, o ne stiprybę. Toks arogantiškas elgesys iliustruoja režimo bejėgiškumą, kai negali kažko realiai atsakyti ir atsiriboti nuo kritikos, tada pradedi naudoti tokius vaikiškus metodus“, – teigė A. Pukšto.
L. Kojala taip pat mano, kad tokios žinutės Baltarusijos valstybinėje žiniasklaidoje yra režimo atsakas į Vakarų spaudimą A. Lukašenkai.
„Tiesiog bandoma atsakyti į argumentą, pripažįstamą visos Europos Sąjungos, kad A. Lukašenka nėra legitimus Baltarusijos lyderis. Taip jis yra vadinamas ir Vakaruose. Bandant į tą reaguoti ir atsakyti, sukuriamas šitas aspektas atskirų kaimyninių valstybių atžvilgiu. Nemanau, kad tai turi didelį poveikį pačioje Baltarusijoje, nei didelį poveikį ir išorei, nes visi supranta, kokios aplinkybės skatina tokius veiksmus“, – samprotavo L. Kojala.
Priešnuodis prieš Lukašenką – kietas kursas
Europos Sąjunga jau įvedė bendras sankcijas Baltarusijai, atskiras sankcijas yra įvedusios ir dauguma Bendrijos narių, tarp jų ir Lietuva. Visgi bendrose Europos Sąjungos sankcijose nefigūruoja viena pavardė – Aliaksandras Lukašenka.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas sprendimą A. Lukašenkos neįtraukti į sankcijų sąrašą argumentavo tuo, kad reikia turėti su kuo sėsti prie derybų stalo. Visgi bendra Europos Sąjungos pozicija šiuo klausimu gali pasikeisti.
Europos Sąjungos viršūnės jau prašneko apie antrąjį sankcijų paketą, kuriame būtų įrašytas ir A. Lukašenka. Visgi tam reikės aukščiausių Bendrijos vadovų pritarimo.
L. Kojala pastebi, kad kai kurios Vakarų šalys jau yra įtraukusios A. Lukašenką į savo sankcijų sąrašus.
„Kaip dažnai būna taikant sankcijas, pats aukščiausias lyderis paliekamas nuošalyje, taip rodant, kad politinio dialogo galimybė yra įmanoma, net ir kažkoks teorinis Vakarų bendradarbiavimas tarp Baltarusijos opozicijos ir A. Lukašenkos režimo, jeigu režimas tam pasiryžtų“, – kalbėjo L. Kojala.
Jo teigimu, A. Lukašenkos įtraukimas į sankcijų sąrašą yra detalė, nes režimo lyderis ir taip yra atribotas nuo tarptautinės arenos, sunku būtų įsivaizduoti jo vizitą į kurią nors Europos Sąjungos sostinę. Kaip pastebi L. Kojala, svarbiausias aspektas šioje situacijoje yra tas, kad Bendrijos šalys vieningai sutartų dėl naujo sankcijų paketo.
A. Pukšto mano, kad derybos su A. Lukašenka nebeturi jokios prasmės.
„Derybos su A. Lukašenka vyko 26 metus ir nieko nepavyko padaryti. Tik kietas kursas Baltarusijos ir Rusijos atžvilgiu gali atnešti rezultatų. Čia ne tas atvejis, kai įtraukimas, derybos ar, liaudiškai tariant, meduolio principas gali duoti efektą“, – įsitikinęs VDU docentas.
Baltarusijoje jau daugiau kaip du mėnesius vyksta beprecedenčiai protestai dėl rugpjūčio 9-ąją įvykusių prezidento rinkimų, kurių laimėtoju buvo paskelbtas autoritarinis lyderis Aliaksandras Lukašenka, vadovaujantis šaliai nuo 1994 metų. Opozicija ir Vakarų šalys šiuos rinkimus laiko suklastotais.
Spaudžiama režimo į Lietuvą po balsavimo pasitraukusi Sviatlana Cichanouskaja laiko save rinkimų nugalėtoja. Ši 38 metų politikos naujokė nusprendė balotiruotis į prezidento postą, kai jos vyras Siarhejus Cichanouskis, taip pat ketinęs mesti iššūkį A. Lukašenkai, buvo įkalintas.
Baltarusijos vyriausybė praėjusią savaitę paskelbė S. Cichanouskajos tarptautinę paiešką.
S. Cichanouskaja savo ruožtu spalio 13-ąją paskelbė Minsko režimui „liaudies ultimatumą“ ir pagrasino nacionaliniu streiku, jeigu valstybės vadovas neatsistatydins, nebus nutrauktas smurtas prieš demonstrantus ir nebus paleisti politiniai kaliniai.
Karštai su tv3.lt. Iš Cichanouskajos lūpų – pagyros Putinui: politologas įvertino padėtį:
