Pačioje savo kalbos pabaigoje A. Lukašenka „prisiminė“ Lietuvos užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį ir jo senelį Vytautą Landsbergį, bei papasakojo savo versiją apie 1991-ųjų įvykius Vilniuje. Režimo lyderis sovietų kariuomenės puolimą prie televizijos bokšto pavadino „provokacija“ ir gyrėsi, kaip „padėjo lietuviams“:
„Todėl, kad aš savo laiku, sovietiniais metais, kai juos ten apsupo parlamente, pamenate tuos įvykius… provokacijas … prie televizijos bokšto Vilniuje ir panašiai. Mes su Zianonu Pozniaku važiavome jam padėti. Parlamentas išsiuntė grupę ir aš papuoliau į tą grupę. Ir mes pamename tą, jo senuką, senelį jo, kuris ten kaip bomžas voliojosi parlamente. Mes atvykome ir nustebome, kas ten darosi. Tačiau esmė ta, kad mes atvykome padėti lietuviams. Gynėme juos. Aš, kaip deputatas, buvau nukreiptas ten su Zenonu Pozniaku ir dar eile žmonių. Ir po viso to jis (Landsbergis, – red. past.) va taip elgiasi“.
Šuškevičius: Lukašenkos 1991-ųjų sausio 13-ąją Vilniuje nebuvo
Tuometinis Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Stanislavas Šuškevičius dar 2010-aisiais „Belaruskij Partizan“ prisiminė apie po Sausio 13-osios įvykių į Vilnių išsiųstą grupę parlamento atstovų. Tačiau A. Lukašenkos pareiškimus apie jo dalyvavimą įvykiuose Vilniuje vadino melu.
„Aš tuomet buvau pirmuoju Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotoju (vėliau jis tris metus faktiškai užėmė Baltarusijos vadovo pareigas, ėjo AT sekretoriaus pareigas, – red. past.), ir pas mus parlamente tuomet buvo tikrų tikriausias sūkurys dėl įvykių Vilniuje. Ta dalis, kurią mes dabar vadiname progresyvia, aršiai protestavo prieš taikių piliečių, išėjusių protestuoti prieš sovietų režimą, žudymą. Tuo labiau, kad Lietuva, iš esmės, jau buvo nepriklausoma valstybė, paskelbė savo nepriklausomybę“, – cituojamas „Belaruskij partizan“ buvęs politikas.
Anot jo, tuomet Baltarusijos parlamente nuomonės dėl įvykių Vilniuje išsiskyrė, mat ne visi palaikė lietuvių siekius. Tačiau netrukus buvo išsiųsta trijų žmonių delegacija, kuriai ir vadovavo S. Šuškevičius. Kartu vyko neįvardintas „prokomunistinis veteranas-deputatas“, kuris vėliau, pabendravęs su savo kolega iš Vilniaus pripažino, kad lietuviai yra teisūs, ir profesorius Anatolijus Grickevičius.
Šie trys deputatai vyko į parlamentą, dalyvavo susitikimuose su Lietuvos politikais, pagerbė žuvusiuosius tragiškuose Sausio 13-osios įvykiuose.
S. Šuškevičiaus teigimu, tuomet buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Baltarusijos ir Lietuvos, kuria iš esmės buvo pripažinta pastarosios nepriklausomybė. Buvusio Baltarusijos politiko teigimu, A. Lukašenka atvirai meluoja dėl to, kad tomis dienomis lankėsi Vilniuje.
„Jeigu kas ir važinėjo į Vilnių iki ar po tų įvykių, tai vyko savo iniciatyva. Aš negaliu tiksliai pasakyti, kas važiavo, tačiau tai, ką Lukašenka kalba, kad jis ten buvo – tai melas. Jo ten ir kvapo nebuvo. Tai yra absoliutus melas“, – aiškino jis.
Lukašenka susitiko su sovietų kariais ir nuo tribūnos pasakojo apie „kovą už Sovietų Sąjungos išsaugojimą“
Kito Baltarusijos politiko Valentino Golubevo teigimu, viso į Lietuvą tuomet vyko trys delegacijos iš Baltarusijos, vienoje kurių sudalyvavo ir jis pats. Būtent šioje delegacijoje buvo A. Lukašenkos minėtas Z. Pozniakas. Tačiau V. Golubevas tvirtino, kad dabartinio Baltarusijos režimo lyderio šioje į Lietuvos parlamentą vykusioje grupėje nebuvo.
„Zianonas Pozniakas, aš ir, atrodo, Vincukas Veročka nuvažiavo. Mes sėdėjome Landsbergio kabinete ir stebėjome įvykius. Ir jeigu, pavyzdžiui, būtų vykęs šturmas, mes, kaip kaimyninės valstybės gyventojai ir parlamentarai, liudytume tai“, – 2016-aisiais „Belsat“ pasakojo politikas.
V. Golubevas tvirtina tik vėliau sužinojęs, kad buvo (Vilniuje, – red. past.) ir Maladečinos miesto tarybos atstovai. „Ją sudarė Genadijus Karpenka, Viktoras Gončaras ir jų draugas Aliaksandras Lukašenka. Jie važiavo savo iniciatyva. Kiek aš žinau, kol mes ten susitikinėjome su darbo kolektyvais ir vaikščiojome į Lietuvos komunistų partijos Centrinį komitetą, tai jų delegacija daugiausiai susitikinėjo su sovietų kariais. Nežinau, kokiu būdu juos ten įleido, tačiau po to Aliaksandras Lukašenka, kalbėdamas Aukščiausiojoje Taryboje, aiškino, kad jie tariamai bendravo su kariškiais, jie visi nori kariauti, jie visi nori įrodyti, kad siekia iki pat galo kautis už Sovietų Sąjungą“, – prisiminė jis.
Primename, kad 2009-aisiais A. Lukašenka atsisakė išduoti Lietuvai įtariamuosius 1991-ųjų įvykių byloje, kurie tuo metu galėjo būti Baltarusijos teritorijoje.
