Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, atsakymas yra aiškus. Prieškario Lenkija toli gražu nebuvo tobula, bet šiame ginče ji buvo nekalta šalis, apsaugota tarptautinėmis gynybos sutartimis su Britanija ir Prancūzija. Na, o Vokietija jau buvo įvykdžiusi agresijų.
Būtų absurdiška prašyti abi puses deeskaluoti konfliktą, kai jį kursto tik viena. Taip pat nebūtų prasmės mėginti tarpininkauti pastangoms pasiekti susitarimą. Vokiečių pajėgos turi pasitraukti iš Lenkijos; Vokietija turi sumokėti kompensaciją už žalą ir aukas. Tuomet galime mėginti kalbėtis.
Vertinant dabartiniu požiūriu, kyla vienintelis klausimas – kokio pobūdžio sankcijos turėtų būti įvestos nacių režimui Berlyne ir kokia praktinė karinė pagalba galėtų būti pasiūlyta Lenkijai.
Ši logika naudinga vertinant Rusijos ataką prieš Ukrainą Azovo jūroje. Kai buvo rašomas šis straipsnis, kai kurios detalės tebebuvo neaiškios. Tačiau platesnis vaizdas – akivaizdus. Ukraina turi teisę laisvai plaukioti tais vandenimis – ne vien pagal tarptautinę teisę, bet ir pagal sutartį, pasirašytą su Rusija. Kremlius, daug mėnesių didinęs priekabes ir krėtęs kitokių eibių, užblokavo Ukrainos prieigą prie šios jūros. Rusijos pakrančių apsaugos laivai apšaudė ir užgrobė tris ukrainiečių laivus. Keli įgulų nariai buvo sužeisti.
Užblokuoti Azovo jūrą Ukrainos laivams yra dalis didesnio Rusijos plano. Vienas jo elementas – izoliuoti Mariupolio uostą ir tuo pačiu žlugdyti Ukrainos pietryčių regiono ekonomiką. Tai didina spaudimą Ukrainos politikams. Tačiau dar svarbiau, kad tai yra diplomatinis gambitas. Jis išbando ne vien Ukrainos, bet ir Vakarų ryžtą.
Šiuo atžvilgiu Rusija jau pelnė lengvą pergalę. Nors kai kurios šalys, ypač Kanada, reagavo puikiai parinktais žodžiais ir tiesiai pasmerkė Rusijos agresiją, kitos tik tuščiažodžiavo. Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Massas paragino abi puses mažinti įtampą. NATO ir Europos Sąjunga, be palaikymo Ukrainai ir kritikos Rusijai žodžių, taip pat ragino „elgtis santūriai ir deeskaluoti padėtį“ (NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas) ir „laikytis didžiausio santūrumo“ (ES diplomatinės tarnybos atstovė Maja Kocijančič).
Labiausiai neraminantis (mums, ir maloniausias Rusijai) faktas – kad nebuvo jokio ankstyvo atsako iš Jungtinių Valstijų. Valstybės departamentas keliomis dienomis anksčiau paskelbė įprastą Rusijos agresijos pasmerkimą žinutėje, skirtoje Holodomoro metinėms.
Tačiau padėtis gali pagerėti. Kalbama apie tolesnes sankcijas. Jungtinėse Valstijose žodį gali tarti Kongresas ir padidinti spaudimą administracijai. Rusija turi pasiaiškinti JT Saugumo Taryboje.
Vis dėlto tikėtina, kad bus padaryta per mažai ir neabejotinai – per vėlai. Pamoka Kremliui aiški: Vakarai yra susiskaldę ir reaguoja lėtai. Jie nelaiko Ukrainos savo sąjungininke. Iš tikrųjų jie laiko didžiausią ir narsiausią Kremliaus agresijos Europoje auką lygiaverte jos kankintojai.
Teisingas atsakas būtų buvusios jungtinės kinetinės, simbolinės ir finansinės priemonės. NATO karo laivų flotilė Juodojoje jūroje turėtų surengti draugišką vizitą Mariupolyje. Dvišalė karinė pagalba Ukrainai turėtų būti padidinta. ES turėtų pasiųsti savo nekalbiąją užsienio politikos vadovę Federicą Mogherini į Kijevą. Vakarų šalys turėtų paskelbti laikiną draudimą išduoti vizas Rusijos pareigūnams ir verslininkams. Tokios šalys kaip Didžioji Britanija turėtų paskelbti įstatymų projektus, turinčius suvaržyti anonimiškai valdomų „priedangos“ bendrovių teises pirkti nekilnojamąjį turtą arba naudotis finansų sistema. Tai pasiųstų rimtų ketinimų signalą.
Rusijos gebėjimas eskaluoti padėtį ir provokuoti neturėtų būti jokia staigmena priimantiems sprendimus Vakaruose. Tačiau mes kaskart neišlaikome šio egzamino, o už tai sumoka mūsų sąjungininkai.
