Visokeriopai ydinga aukštojo mokslo reforma tapo akmuo po kaklu ir studentams, ir jų tėvams, ir dėstytojams. Universitetai verčiami akcinėmis bendrovėmis, studentų ar jų artimųjų pečius slegia paskolų našta, keletą metų iš eilės nerimsta aistros dėl mokslo kokybės. Dar daugiau žibalo į ugnį įpilama kalbant apie universitetų jungimą. Tema itin jautri, būtent dėl to prieš priimant sprendimą būtinos viešos diskusijos. Tuo tarpu Vyriausybė bei Švietimo ir mokslo ministras planus slepia.
Prieš pusmetį Ministro Pirmininko sudaryta ekspertų grupė jau baigė darbą, tačiau savo pasiūlymų, kaip optimizuoti valstybinių universitetų tinklą dviejuose didžiausiuose šalies miestuose, neatskleidžia. Viešumos bijoma. Ar neatsitiks taip, kad sprendimas bus priimtas gerai neišanalizavus, viešai nediskutavus, tad nesudėjus visų pliusų ir minusų (kaip tai dažnai daroma)? Darbo grupės atstovai neoficialiai lankėsi pas Premjerą, tačiau ir jie, ir pats Vyriausybės vadovas kol kas atsitvėrę tylos siena. Kodėl bijoma? Greičiausiai ir patys reformos iniciatoriai nėra įsitikinę, ar jų pasiūlymai atneš naudos. Kol kas viešojoje erdvėje tik spėliojama, kiek iš dabar esamų 7 valstybinių universitetų išliks po dar vieno ‚išmintingo“ konservatorių Vyriausybės ir jų liberaliųjų partnerių sprendimo.
Politikai sėja nerimą ir nežinią Vilniaus pedagoginiame, Mykolo Romerio universitete. Ateitis neaiški Dailės bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijų dėstytojams ir studentams. Nuošalyje neliks ir Kaunas. Mes – socialdemokratai – esame įsitikinę, kad Švietimo ministro Gintaro Steponavičiaus priimti sprendimai aukštojo mokslo srityje neatnešė naudos, todėl didelių abejonių kelia ir universitetų sujungimo klausimas.
Pirmiausia, reikia neskubėti to daryti. Ir dėstytojams, ir studentams svarbus sprendimas turi būti priimtas ne remiantis vienašališka Vyriausybės užgaida, bet akademinės visuomenės diskusijomis, tam reikia laiko. Dabar universitetų ateitį lemia ne specialistai, bet politikai, neturintys supratimo, kaip iš tiesų pagerinti aukštojo mokslo padėtį mūsų šalyje. Suprantama, kad esame maža šalis, o universitetų „kepyklos“ neretai į darbo rinką išleidžia per daug vienos srities specialistų – tiek, kiek esame nepajėgūs įdarbinti. Dalis jų būna menkai pasiruošę. Bet argi sujungus universitetus pagerės mokslo kokybė? Ar tikrai manote, jog sumažėjus universitetų skaičiui Lietuvoje atsiras daugiau darbo vietų jauniems žmonėms? Siūlau neskubėti jungti šalies aukštųjų mokyklų – nepriešinti dėstytojų, studentų. Spręskime problemas iš esmės.
Šiuo metu reikėtų atsisakyti „krepšelių“ politikos aukštojo mokslo srityje. Aukštojo mokslo finansavimą būtina pagrįsti valstybės užsakymu ir reikiamų specialistų planavimu. Situacija pasikeistų darbo rinkoje, jei valstybė imtų mąstyti, kokios srities žmonių šaliai reikia, kokios srities specialistų reikės po kelerių metų. Bent 70 proc. iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų, turėtų būti išdalinta toms specialybėms, kurios yra paklausios, o ne toms, kurios yra populiarios, prestižinės.
Kita problema – žalinga studentų paskolų sistema. Būtina nutraukti komercinių bankų rėmimo programą per paskolas studentams – godžių bankininkų pasipelnymo šaltinį, kurį palaiko liberalusis Švietimo ir mokslo ministras. Valstybės remiamas studijų paskolas galima vykdyti tik per Valstybinį studijų fondą, o paskolos grąžinimą sieti su aukštosios mokyklos baigimo rezultatais bei absolvento pajamomis. Štai nuo ko reikėti pradėti reformos reformą.
Ekonomikos mokslų dr. Algirdas Butkevičius, LSDP frakcijos seniūnas
