„Lietuva niekada netaps „bananų respublika“, – teigia Lotynų Amerikoje dirbanti politologė Ieva Giedraitytė.
– Kai prieš du dešimtmečius atgimė nepriklausoma Lietuva, daugelio politologų ir kai kurių politikų lūpose skambėjo perspėjimas netapti „bananų respublika“. Tai buvo sakoma su nuoroda į Lotynų Ameriką, kur korumpuotas elitas parceliuoja kokį nors nacionalinį resursą ir vaizduoja demokratiją. Ar terminas „bananų respublika“ dar vartojamas? Kas tai dabar?
– Terminas „bananų respublika“ gimė XIX a. pabaigoje, apibūdinant Centrinės Amerikos bei Karibų baseino valstybes, priklausomas nuo pirminių žaliavų, dažniausiai vaisių ar kavos, eksporto į JAV. Didelės kompanijos (tokios kaip „United Fruit Company“) tiesiogiai derėdavosi su tokių valstybių korumpuotu elitu, pusvelčiui pardavinėjančiu dirbamą žemę ir užtikrinančiu neišsemiamą labai pigios darbo jėgos srautą. Ši padėtis susiklostė dėl įvairių geografinių bei istorinių aplinkybių: 1) ištekliais turtingas šalis dar nuo kolonijų laikų valdė negausus elitas; 2) jose nesusikūrė teisinės visuomenės pagrindai; 3) valstybė buvo sąmoningai laikoma silpna, vengiant stiprinti mokestinę bazę; 4) didžioji gyventojų dalis buvo laikoma atokiai nuo išsilavinimo ir bet kokių ekonominių galimybių.
Ir prieš 20 metų, ir juo labiau dabar sunkiai galima įsivaizduoti tokį scenarijų Lietuvoje. Vien jau todėl, kad mes bent iki šiol neturime tiek gausių gamtinių išteklių, iš kurių galėtų plaukti milžiniškas pelnas ir kurie domintų užsienio valstybes.
Kita vertus, net žlugus SSRS Lietuvoje jau veikė teisinės institucijos, buvo stipri mokesčių sistema, egzistavo, tačiau išsilavinusi vidurinė klasė. Terminas „bananų respublika“ dažniausiai vartojamas ekonomiškai atsilikusios, tik elito poreikius tenkinančios valstybės apibūdinimui. Ar tai galėjo grėsti Lietuvai? Tikriausiai taip, mat ne viena posovietinę transformaciją patyrusi šalis pasirinko panašų kelią.
– Ar Lotynų Amerika išlieka neigiamu pavyzdžiu Europos Sąjungos (ES) narei Lietuvai? Kur daugiau gerovės valstybės – ES ar Pietų Amerikoje?
– Lotynų Amerikos valstybės iš tiesų gali būti silpnų valstybių, besiremiančių gamtinių ištekliu eksportu, pavyzdžiai. Tačiau jas grupuoti į viena būrį yra tiek pat teisinga, kaip sugrupuoti visą Europa pridedant ir Turkiją. Centrinės Amerikos valstybėse didelė viso turto dalis vis dar tebėra valdoma keleto šeimų, dažniausiai tų pačių, kaip ir prieš šimtą metų. Čia niekada nebuvo atlikta žemės reforma, o mokestinė bazė yra tokia silpna, kad išteklių turtingos šalys paprasčiausiai neturi pinigų kam nors daugiau nei minimalioms einamosioms sąskaitoms padengti.
Kitos šalys, tokios kaip Venesuela, Ekvadoras, Bolivija, pastaraisiais metais renkasi kitokį modelį – perskirsto iš eksporto gaunamas pajamas ir vykdo milžiniškas socialines programas. Kiek šis modelis tvarus, parodys laikas, tačiau jų socialiniai pasiekimai akivaizdūs. Galiausiai tokios valstybės kaip Čilė, Brazilija ar Peru stengiasi eiti keliu, kur derėtų gerovės valstybės elementai, būtų stiprinama vidurinė klasė ir kartu egzistuotų laisvoji rinka, privačios kompanijos valdytų gamtinius išteklius.
Žemyne yra daugiau nei vienas valstybių raidos kelias. Europai, sprendžiančiai apie savo galimybes išlaikyti gerovės valstybių sistemas, tikrai verta panagrinėti šias tokias skirtingas patirtis.
– Lietuvoje madinga šaipytis iš amerikiečių, kurie esą nežino, kad yra pasaulis dar ir už Meksikos. O patys lietuviai realiai suvokia, kas ta Lotynų Amerika?
– Lietuviai iš tiesų nelabai žino, kas yra Lotynų Amerika, ir dėl to telieka apgailestauti. Priklausome tai pačiai demokratizacijos bangai, panašiu metu atsikratėme diktatūrų, nors ir priklausiusių priešingoms ekonominėms ir ideologinėms stovykloms. Kai svarstome, kaip privatizuoti savo aukštojo mokslo sistemą, kai kuriose šalyse, kuriose ji buvo privati, reikalaujama ją perimti valstybės žinion ir pan. Galbūt mums, prieš darant sprendimus, tokią patirtį vertėtų įvertinti.
– Jūs šiandien dirbate Čilėje, kur buvusį diktatorių Augustą Pinochetą myli toli gražu ne visi. Ar jaučiamas visuomenės susiskaldymas šiuo klausimu?
– Jis vis dar egzistuoja, tačiau daugelis kalbintų čiliečių pastebi, kad susiskaldymas mažėja. Vis dėlto vis dar išlieka stipri priešprieša tarp kairės ir dešinės, ypač dabar, kai auganti vidurinė klasė vis garsiau reikalauja valstybės prisiimti daugiau įsipareigojimų, ypač mokslo, sveikatos srityse, ir priešgyniauja ideologijai, teigiančiai, jog žmogus turi tik tai, ką užsidirba.
Tačiau paties A. Pinochet‘o vertinimas vis vienareikšmiškesnis: sunku pamiršti apie 40 000 režimo aukų, futbolo stadionus paverstus kankinimo vietomis, komendanto valandą, kuri Čilėje išliko iki 1987. Be to, aiškėja ir daugiau detalių apie užsienio valstybių įsikišimą į patį karinį perversmą ir jo parengimą bei apie propagandą, Salvadoro Allendes režimą piešusią kaip sovietinę diktatūrą. Galiausiai niekada nepavyko išsklaidyti įtarimų apie Augusto Pinocheto ir jo šeimos sukauptus nelegalius turtus.
– Ar tiesa, kad dauguma Lotynų Amerikos žmonių į JAV žiūri panašiai kaip Rytų Europoje priimta žiūrėti į Rusiją – kaip į potencialą problemą?
– JAV vaidmuo Lotynų Amerikoje, ypač po Monroe doktrinos 1823-iaisiais, kuria JAV Pietų Ameriką paskelbė savo įtakos zona, buvo ganėtinai destruktyvus. Agresyvūs veiksmai ginant savo kompanijas, nevengiant šantažo ir karinio įsikišimo bei parama karinėms diktatūroms (nemaža dalis žemyną XX a. viduryje užvaldžiusių kruvinų karinių diktatūrų veikėjų buvo apmokyti JAV, vadinamojoje „Amerikų mokykloje“). Beatodairiškas „karas su komunizmu“, nesigilinant, į tai, kas yra komunizmas o kas ne, ir nevykusi politika kovojant su narkotikais Kolumbijoje bei Meksikoje didelei daliai lotynų amerikiečių pasitikėjimo JAV neįkvepia.
Tad nepaisant JAV pasyvumo regione pastaraisiais metais, nemaža pietų amerikiečių dalis į JAV vis dar žiūri panašiai kaip Rytų ir Vidurio Europoje žiūrima į Rusiją – kaip neišvengiamą ir nieko gero nežadantį kaimyną. Meksikoje net egzistuoja posakis „Taip toli nuo Dievo, bet taip arti JAV.“
