Įvairios istorinės vietovės nuo seno traukė smalsuolių dėmesį, bet pilių liekanų, pilkapių ar kitų autentiškų vietų lankymu domisi ne tik archeologai, bet ir „savarankiški lobių ieškotojai“, kurie į šias istorines vietas užsuka apsiginklavę ne tik fotoaparatais, bet ir moderniais metalo ieškikliais, tiksliais žemėlapiais bei kita, dažnai profesionalams skirta įranga. Ar toks, atrodytų, nekaltas užsiėmimas, nevirsta plėšikavimu?
Archeologai ar plėšikai?
VU Archeologijos katedros jaunesnysis mokslo darbuotojas Linas Tamulynas, paklaustas, ar žmones, kurie „savo malonumui“ imasi įvairių kasinėjimų ir paieškų, galima laikyti juodaisiais archeologais, sakė: „Juodieji archeologai – terminas, taikomas nesankcionuotiems archeologiniams kasinėjimams, kurių tikslas – senovės liekanų paieška. Dažniausiai – pasipelnymo tikslais. Archeologiniai tyrimai visame civilizuotame pasaulyje bent jau formaliai yra kontroliuojami valstybės institucijų, nes žemėje esantis paveldas yra labai svarbus šaltinis pažinti tos valstybės, o tiksliau – konkrečios vietovės istorijai. Todėl bet kokie nesankcionuoti, nuo visuomenės nuslėpti kasinėjimai civilizuotame pasaulyje yra traktuojami kaip nusižengimas ar netgi nusikaltimas.
Pasak pašnekovo, Lietuvoje vykstančių savavališkų kasimų nereiktų vadinti archeologija , nes tuo užsiimantys žmonės su keliom išimtim neturi jokio archeologinio išsilavinimo ar supratimo apie tai ir tiesiog naikina mūsų istoriją. „Juos reikėtų vadinti nelegaliais kasėjais, paveldo plėšikais ar tiesiog mūsų istorijos vagimis“, – kalbėjo pašnekovas.
Lobių ieškoma ir jūros dugne
Nelegalūs kasinėjimai, anot pašnekovo, vykdomi visur: miškuose, laukuose ir net ežerų ar jūros dugne. Paklaustas, ar tokie „ieškotojai“ dirba gana primityviomis priemonėmis, ar apsirūpina modernia technika, pašnekovas sakė: „Vadinamųjų ieškotojų įranga įvairi: nuo paprasčiausių metalo ieškiklių iki specifinių, konkretiems poreikiams reikalingų prietaisų. Bet kuriuo atveju pingant geofizikiniams prietaisams, didėja galimybė juos naudoti. Kadangi dalis nelegalių kasėjų iš savo purvino hobio dažnai uždirba nemažus pinigus – jie gali leisti sau įsigyti modernią įrangą ir reikalingą informaciją.
Apie tai, ar tokie kasinėjimai vyksta organizuotai, ar to dažniau imasi pavieniai asmenys, L. Tamulynas sakė: „Šiandien jau kvaila neigti, kad Lietuva yra nelegalios tarptautinės prekybos antikvarinėmis vertybėmis dalis. Per mūsų šalį keliauja ne tik tranzitas, bet ir vietos archeologija užima tam tikrą dalį rinkos. Šioms grupuotėms būdingas pasidalijimas veiklos sritimis, jose yra ne tik kasėjai ir perpardavėjai, bet ir informacijos rinkėjai. Savo akimis viename internetiniame tinklapyje esu matęs riboto naudojimo dokumentą iš KGB archyvo, kuriame užfiksuotos N kaime pokaryje paslėptų ginklų vietos. 2009 m. sulaikyti archeologinį kapinyną plėšę vyriškiai ne tik turėjo detalius planus, bet ir gerai žinojo už leidimų archeologiniams tyrimams atsakingų valstybės tarnautojų pavardes, turėjo sukūrę netgi visą istoriją, kad jų kasimai yra legalūs, kad jiems vadovauja tikrai Lietuvoje gyvenantis ir dirbantis archeologas. Tai juodžiausia nelegalios kasybos dalis.“
Vaikčiojimas su detektoriumi prilygsta grybavimui?
Specialisto teigimu, Lietuvoje veikia ne vienas nelegalių kasėjų internetinis forumas: „Daugumai šių veikėjų baudžiamosios bylos negresia, bet aministracines galima iškelti 90-čiai procentų. Šių forumų dalyvių leksika yra identiška Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Latvijos forumų veikėjų leksikai. Tokie internetiniai forumai mėgina formuoti teigiamą nelegalaus kasėjo įvaizdį. Neva, tai hobis, neva, nelegalūs kasėjai – elementarūs istorijos mylėtojai, neva, vaikščiojimas su metalo detektoriumi – užsiėmimas, prilygintinas žvejybai ar grybavimui. Nors Lietuvoje prekyba archeologiniais radiniais uždrausta, o visi žemėje esantys niekam nepriklausantys kultūros objektai yra išimtinė valstybės nuosavybė – forumuose neslepiami nelegalių kasinėjimų faktai, akivaizdžiai skatinama nepaisyti įstatymų.“
Pašnekovo teigimu, tokie vieši internetiniai ieškotojų forumai ir juose formuojamas teigiamas nelegalaus kasėjo įvaizdis kuria priedangą kriminaliniam bizniui.
Informacijos ieško archyvuose
Entuziastingai nusiteikę lobių ieškotojai nepuola kasti pirmo jų kelyje pasitaikiusio miško ar pievos, o vietų kasinėjimams ieško atidžiai. Pašnekovo teigimu, dažnai net kreipiamasi į vietinius atokesnių gyvenviečių žmones: „Informacijos ieškoma knygose, archyvuose, internete ir bet kuriame kaime vietiniai jums papasakos, kur yra vadinamieji švedkapiai, kur miške galima rasti apkasus ir pan. Informacijos šaltiniai priklauso nuo paieškų tikslo. Jeigu domiesi archeologija – tam yra archeologinių objektų sąvadai, viešai prieinama archyvinė informacija. Jei domina naujesni laikai – dažniausiai paimami XIX a. žemėlapiai ir, naudojant šiuolaikines technologijas, ieškoma senųjų dvarų, karčiamų vietų.
Jei norisi prisiplėšti II Pasaulinio Karo laikų „suvenyrų“ – galima naudotis netgi tų laikų žvalgybinėmis aerofotonuotraukomis. Informacijos apie žemėje slypinčią mūsų istoriją galima rasti visur, reikia tik noro. Ir tokios informacijos neįmanoma užblokuoti, nes kiekvienas iš mūsų turime teisę žinoti savo istoriją ir savo paveldą. Bėda tame, kad kai kurie mūsų įsivaizduoja, jog turi teisę jį sunaikinti ir pasisavinti.“
Nelegalams – beverčiai, mokslininkams – neįkainojami
Apie tai, kokių radinių pavyksta aptikti ir kokie radiniai ypač vertinami, pašnekovas sakė:
„Lietuvos teritorijoje aptinkama įvairių laikotarpių ir įvairių daiktų. Be abejo, kiekvieno ieškotojo tikslas – surasti kuo brangesnį daiktą. Apie konkrečius daiktus ir jų pininginę vertę juodojoje rinkoje nekomentuosiu, nes tuo paprasčiausiai prisidėčiau prie šio nelegalaus biznio reklamos. Galima paminėti tik paprastą dalyką. Tai kas randama nelegalių kasimų metu, tai, kas deramai neužfiksuojama ir nedokumentuojama, netenka didžiosios dalies savo vertės, nes tampa tiesiog daiktu, o ne istorijos faktu. Pavyzdžiui, kur nors rytinėje Lietuvos dalyje rasta varinė romėniška moneta internetiniuose aukcionuose kainuotų kelis eurus, nes tokių monetų Europoje yra tūkstančiai. Lietuvos proistorės pažinimui tai būtų nemenkas atradimas, mokslininkams užduodantis daug klausimų ir netgi, galbūt, keičiantis mūsų supratimą apie 2-3 a. Kitas pavyzdys: granatos sprogdiklio žiedas ir šovinių gilzės – beverčiai radiniai kasėjams.“
Specialisto teigimu, tokie pat radiniai, 2010 m. rasti prie partizanų bunkerio leido archeologams ir genocido ir rezistencijos centro darbuotojams preciziškai tiksliai atkurti tragiškus pokario įvykius.
Radinius parduoda internetu
Anot L. Tamulyno, lobių „ieškotojai“ dažniausiai stengiasi ne dėl asmeninių kolekcijų, o bando realizuoti savo radinius: „Daugelis kasėjų pasakys, kad nelegalūs kasimai jiems hobis, tačiau paklausus už kiek parduosi radinius, daugelis paklaus, kiek sumokėsi. Nelegaliai iškastais daiktai prekiaujama internetu, tuose pačiuose internetiniuose forumuose, internetiniuose aukcionuose. Iki šiol pažeidžiant įstatymus archeologiniais radiniais prekiaujama (ar tokiai prekybai tarpininkaujama) antikvariatuose, vadinamame kolekcionierių klube buvusiuose Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno.“
Į klausimą, kokios žalos pridaro tokie asmenys saugomose teritorijose, spacialistas atsakė: „Didžiulės. Ir kas svarbiausia – nepataisomos. Nepaisant to, ar objektas saugomas, ar nesaugomas, archeologijos objekte už patį radinį žymiai svarbiau kontekstas, kuriame jis randamas. Jau kalbėjau apie pavyzdį su romėniška moneta ar šovinių gilzėmis. Archeologiniuose tyrimuose svarbiausi dalykai yra fiksacija, daikto susiejimas su konkrečiomis struktūromis – pvz. tamsesne grunto dėme, žymėjusia pastato vietą, daiktų tarpusavio koreliacija viename objekte ir kvalifikuotas mėginių paėmimas kitų mokslų specialistų tyrimams. Visa ši informacija kasėjų yra sunaikinama. Ir, deja, visam laikui.“
Sudarinėjami plėšikų pamėgtų vietų žemėlapiai
Apie tai, ar dažnai fiksuojami pažeidimai, kuomet savavališkai kasinėjama saugomose teritorijose, Kultūros ir paveldo departamento Kontrolės skyriaus vyriausias valstybinis inspektorius Renaldas Augustinavičius sakė: „Kultūros paveldo departamentas paskutinius nelegalius kasinėjimus fiksavo pernai. Informacija apie iškastas senienas Kultūros paveldo departamentas gauna nuolat, tačiau identifikuoti iškasinėtas vietas apsunkina tai, kad tokia informacija skelbiama užsienio valstybėse registruotuose internetiniuose portaluose, prisidengiant slapyvardžiais, nenurodant nei radimo vietos, nei radimo aplinkybių. Pagal archeologinį radinį ar jo fotografiją nustatyti jo iškasimo vietą neįmanoma. Atsižvelgdamas į tai, Kultūros paveldo departamentas 2009 – 2010 metais išplatino teritorinėms policijos įstaigoms žemėlapius, kuriuose pažymėti potencialiausi „juodųjų archeologų taikiniai".
Pašnekovo teigimu, Lietuvos Respublikos policijos generalinis komisaras kiekviename vyriausiajame policijos komisariate paskyrė po įgaliotą pareigūną, kuris turėtų organizuoti dažnesnį tokių „taikinių“ patruliavimą, siekiant nustatyti ne tik nelegalių kasinėjimų atvejus, bet ir sučiupti tokių kasinėjimų vykdytojus. Kultūros paveldo departamentas dalyvauti patruliavimuose pavedė savo teritoriniams padaliniams.
Dėl radinių stabdomos statybos
Nelegalūs kasinėjimai, ano specialisto, vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Daugiausia tokių atvejų Kultūros paveldo departamentas yra fiksavęs Rytų ir Vakarų Lietuvoje, kur yra didžiausia archeologinio paveldo objektų koncentracija.
Apie tai, kokie kasinėjamai, ieškant archeologinių radinių, leistini mėgėjams, specialistas sakė: „Nuo 2010-07-01 įsigaliojus Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pataisoms, asmenims, neturintiems teisės gauti leidimą vykdyti archeologinius tyrimus, draudžiama, kasinėjant ar naudojant metalo bei kitokius geofizinius prietaisus, ieškoti archeologinius radinių ar kitų senienų. Asmuo, norintis gauti leidimą vykdyti archeologinius tyrimus, turi būti mokslininkas arba turėti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą archeologijos tyrimų srityje. Tiek vienu, tiek kitu atveju asmuo turi būti studijavęs archeologiją bei turėti lauko tyrimų patirties. Jeigu archeologiniai radiniai aptinkami atsitiktinai, apie tai ne vėliau kaip per savaitę turi būti pranešama Kultūros paveldo departamentui. Jeigu tokie radiniai randami vykdant statybos ar žemės darbus, apie jų aptikimą Kultūros paveldo departamentui ar savivaldybės paveldosaugos padaliniui turi būti pranešama nedelsiant, o visi atliekami darbai sustabdomi.“
Bauda iki 3000 litų ir laisvės atėmimas
Anot specialisto, asmenims, kurie nelegaliai kasinėdami ieško senienų, gali būti taikoma administracinė, baudžiamoji ir civilinė atsakomybė. „Visų pirma, tokiam asmeniui už Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 12 str. 4 dalies pažeidimą būtų skirta administracinė nuobauda – įspėjimas arba bauda nuo 500 iki 3 tūkst. Lt. Jeigu, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, nustatoma, kad asmuo pasiėmė rastas senienas ir apie jas nepranešė Kultūros paveldo departamentui, savivaldybės paveldosaugos padaliniui ar policijai, greta administracinio teisės pažeidimo bylos būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl daiktų, priklausančių valstybės nuosavybėn, vagystės. Už tai grėstų laisvės atėmimas iki 8 metų“, – kalbėjo R. Augustinavičius.
Apie atvejus, kai „savarankiškai“ kasinėjantys žmonės rado itin vertingų ir didelių radinių, specialistas sakė: „Mūsų nuomone, ši informacija neteiktina, nes ji iš esmės skatina archeologinio paveldo objektų ir kapinių plėšimą.“
Protėviai lieka bėdžiai
Į klausimą, kokią žalą saugojamoms teritorijoms daro savavališkais kasinėjimais užsiimantys asmenys, R. Augustinavičius atsakė: „Asmuo, nelegaliai kasinėjantis senienas, visų pirma, sunaikina jų kontekstą. Kad būtų lengviau suprasti, kokią žalą padaro asmenys savo veiksmais, geriausiai iliustruotų kriminalistikos pavyzdys. Archeologinė vieta – tai savotiška nusikaltimo vieta, archeologiniai radiniai – tai lyg daiktiniai įrodymai. Ar gali būti ištirta kriminalinė byla, kai nusikaltimo vietoje kas nors vagia daiktinius įrodymus ? Ar daiktiniai įrodymai gali būti panaudoti kriminalinėje byloje, jeigu jie paimti iš nusikaltimo vietos, neužfiksavus jų padėties ? Atsakymas į šiuos klausimus būtų vienareikšmiškas – ne. Tas pats ir su archeologija.“
Pašnekovo teigimu, kadangi metalo ieškikliais nurenkami tik metaliniai daiktai, vadinasi, archeologams belieka išdarkyti žmonių kaulai arba sudaužyti moliniai puodai. „Taip mūsų protėviai tampa atsilikę, bėdžiais, neturėję jokių prekybinių ryšių, mokėję duokles kaimyninėms šalims. Tokias išvadas anksčiau ar vėliau panaudoja kitos valstybės, pateisindamos savo karinę ar ekonominę ekspansiją į mūsų valstybę, kildindamos baltus iš germanų, slavų, finų ar kitų genčių. Nors lobių ieškotojai save deklaruoja istorijos mylėtojais, iš tikrųjų yra istorijos vagys. Be to, pavogdami istoriją, tokie lobių ieškotojai pasipelno ir mokesčių mokėtojų sąskaita: iš nacionalinio biudžeto kasmet archeologiniams tyrimams skiriamos lėšos, tačiau atlikus tokius tyrimus tenka konstatuoti, kad čia jau apsilankė kažkas anksčiau nei archeologai, o skirti pinigai iš esmės išmesti į balą. Taigi, kyla klausimas, ar visuomenė gali toleruoti tokius „istorijos mylėtojus“ ? – kalbėjo specialistas.