Prizus ankstesniais metais yra pelnę LNDT aktoriai Jolanta Dapkūnaitė, Vytautas Rumšas, Dalia Michelevičiūtė ir Martynas Nedzinskas.
Apdovanojimai yra pavadinti teatrui svarbių asmenybių garbei – teatro įkūrėjo režisieriaus Romualdo Juknevičiaus (1906–1963) ir pirmosios lietuvių profesionalios režisierės Kazimieros Kymantaitės (1909–1999) – vardais.
Šiemet komisijos sprendimu apdovanojimą pelnė aktorė Aistė Zabotkaitė už vaidmenis spektakliuose „Metamorfozė“, „Ruletė“ ir „Teiresijo krūtis“, prizo atskubėjusi atsiimti iš pasiruošimo spektakliui „Gyvenimas – tai sapnas“, kuris Naujojoje salėje turėjo prasidėti 19 val.
Kaip geriausias LNDT metų aktorius buvo apdovanotas Kęstutis Cicėnas už vaidmenis spektakliuose „Metamorfozė“ ir „Ruletė“. Jis buvo išvykęs į gastroles, todėl padėką įrašė video žinute, rašoma pranešime žiniasklaidai.
LNDT renginį vedė Marius Repšys, pasirodymus parengė ir kiti LNDT trupės aktoriai: Jurga Kalvaitytė, Neringa Bulotaitė, Diana Anevičiūtė ir Arūnas Vozbutas.
Nominantai buvo renkami iš spektaklių, kurių premjeros įvyko nuo 2023 m. kovo iki 2024 m. kovo. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre per šį laiką įvyko net aštuonios: „Fossilia“, „Metamorfozė“, „Ruletė“, „Apmąstant omarą“, „Sibiro haiku“, „Teiresijo krūtis“, „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ ir „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“.
Laureatus rinko pernai sudaryta nauja komisija – aktoriai – Jurga Kalvaitytė, Dalia Michelevičiūtė, Vytautas Rumšas, Arūnas Vozbutas ir teatrologė Daiva Šabasevičienė.
„Svarbu buvo įsteigti prizą, kuris būtų ne tik garbingas, bet ir mielas pačiam žmogui: nedidelis ir ne į stalčių padedamas. Tai – nedidelė segė, tinkanti įvairioms progoms ir prie įvairių drabužių stilių. Tai – menininko Sauliaus Vaitiekūno sukurtos balto ir tamsinto sidabro sagutės su Lietuvos valstybingumo simboliu vyčiu, o kitoje pusėje – su Kymantaitės ir Juknevičiaus inicialais“, – sako komisijos pirmininkė, prizų sumanytoja Daiva Šabasevičienė.
Apdovanojimus per metus nusipelniusiems kolegoms teikė ir kitų LNDT skyrių darbuotojai.
Kuo svarbūs režisieriai Romualdas Juknevičius ir Kazimiera Kymantaitė, kurių monogramos ženklina naujuosius prizus?
Lietuvos nacionalinio dramos teatro istorijoje režisierius Romualdas Juknevičius (1906–1963) užima ypatingą vietą – tai pirmasis teatro meno vadovas, pirmojo šio teatro spektaklio – Hermano Hejermanso dramos „Viltis“ – režisierius. Šio spektaklio simbolis – laivelis – iki šiol puošia teatro uždangą.
Didžiojo Lietuvos XX a. teatralo, rašytojo, dramaturgo ir kritiko Balio Sruogos žodžiais tariant, Juknevičius buvo režisierius „iš pono Dievo lockos“. Romualdas Juknevičius atvyko į Vilnių kaip pirmosios profesionalios teatro trupės vadovas, jo veiklą ir tęsia LNDT.
Į mūsų šalies teatro ir LNDT istoriją įrašyta daugybė įsimintinų Romualdo Juknevičiaus spektaklių, tarp kurių – Gerhardo Hauptmanno „Prieš saulėlydį“, Henriko Ibseno „Nora“, Marcelio Pagnolio „Topazas“, Richardo Billingerio „Gigantas“, Balio Sruogos „Apyaušrio dalia“ ir kiti.
Teatro pradininkas ir įkūrėjas, neįtikęs sovietinei valdžiai dėl karo metais pasirašyto politinio atsišaukimo, kuriame kalbama apie inscenizuotus rinkimus į Aukščiausiąją tarybą ir ištremtas į Telšius, vėliau dirbęs Klaipėdoje ir Kaune, Juknevičius 1953 m. grįžo į savo įkurtą teatrą Vilniuje ir čia dirbo iki pat mirties, kai 1963 m. patyrė infarktą cenzūrai uždraudus spektaklį „Žalios pirštinės“.
„Romualdas Juknevičius lietuvių teatre iškilo kaip didysis scenos meno realistas, subtiliausio ir dvasingo psichologiškumo neprilygstamas meistras, ypač jautrus dramaturgui, itin dėmesingas artistui, akylas teatro pedagogas. Jis kaip niekas kitas jautė savo laikmetį, todėl jo geriausi spektakliai gimdavo pačiu laiku“, 1998 m. išleistoje monografijoje apie Juknevičių rašė teatrologė Irena Aleksaitė.
Kazimiera Kymantaitė (1909–1999) – režisierė, aktorė, viena garsiausių moterų menininkių Lietuvoje. Ji buvo režisieriaus Andriaus Olekos-Žilinsko mokinė, Romualdo Juknevičiaus, Algirdo Juškevičiaus bendražygė. Kartu su jais ji kūrė lietuvių profesionalųjį teatrą.
Kazimiera Kymantaitė paliko ne tik ryškų pėdsaką Lietuvos teatrinėje kultūroje – iki šių dienų ją pažinojusių širdyse išliko jos charakterio stiprybė, drąsa, humoras, meilė žmonėms ir gyvenimui. Pasišventimu teatrui ji žavėjo visus. Atėjusi į sceną iš „Jaunųjų teatro“, visada save priskirdavo „jaunajai kartai“ – neramiai, nepaklusniai, maištaujančiai.
Didžioji jos meilė – lietuvių literatūra, kurią gerai pažinojo ir labai vertino. Iškiliausi Kymantaitės spektakliai buvo sukurti remiantis lietuvių rašytojų kūriniais: Žemaitės „Marti“, Antano Vienuolio „Paskenduolė“, Justino Marcinkevičiaus „Kraujas ir pelenai“, Balio Sruogos „Milžino paunksmė“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“ ir kiti. 1948 metais jos režisuota Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“ su nedidelėmis pertraukomis buvo vaidinama net šešiasdešimt du metus.
Net trisdešimt trejus metus Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – nacionalinio) dramos teatro direktoriaus pareigas ėjęs Pranas Treinys Kazimierą Kymantaitę prisimena labai ryškiai. Tarp įdomiausių jo prisiminimų: „Kazimierą buvo sunku perkalbėti. Kai bandydavau tai daryti, norėdamas paprieštarauti ar sudrausminti, o buvo už ką, ji visada atšaudavo: „Nesistenk, nepavyks! Esu užkietėjusi žemaitė: jeigu man pačiai nepavyksta savęs perkalbėti, tai tau tuo labiau nepavyks.“
