Penktadienį pasibaigė LMKL čempionato antrasis ratas, o šeštadienį komandos jau pradėjo trečiojo rato kovas. Ekipoms tarpusavyje sužaidus po dvejas rungtynes, didelių permainų neįvyko – čempionato rezultatai ir toliau yra nenuspėjami. Intriga – šio LMKL sezono išskirtinis bruožas, teigiama pranešime spaudai.
Pasibaigus antrajam ratui, www.lmkl.lt pakalbino visų komandų trenerius. Jiems buvo pateikti trys klausimai: 1. Kaip vertinate savo komandos rezultatus ir žaidimą antrajame rate? 2. Kokios priežastys tai lėmė? 3. Kas labiausiai nustebino LMKL čempionato antrajame rate?
Mantas Šernius („VIČI-Aistės“): „Kadangi laimėjome visas rungtynes, tai rezultatas yra geras. Tačiau žaidimas LMKL čempionate bangavo, kartais trūko žaidimo kokybės. Tai paaiškinčiau tuo, kad daugiausia dėmėsio buvo sutelkta Eurolygos kovoms. Krepšininkėms kartais trūkdavo nusiteikimo LMKL kovoms, nors aš kiekvienose rungtynėse iš jų reikalauju maksimalaus susitelkimo.
Mane labiausiai stebino „Sūduva“ – tai sparčiausiai tobulėjanti komanda, pasižyminti išskirtiniu noru kovoti ir užsispyrimu. Toks šios ekipos žaidėjų kovingumas daug ką atperka ir suteikia komandai didelį pliusą.“
Linas Šalkus („Sirenos“): „Mūsų komanda užima antrąją vietą, tad rezultatais esame patenkinti. Tačiau buvo pralaimėtų rungtynių (pavyzdžiui, „Utenai“), kurias turėjome laimėti. Mums gerokai kortas maišė ir žaidėjų traumos. Vis dėlto juodas darbas gynyboje mums leido dažniau džiaugtis pergalėmis. Pagal praleistus taškus lygoje nusileidžiame tik „VIČI-Aistėms“. Bendras komandinis darbas ir žaidėjų pasiaukojimas davė tą rezultatą, kurį dabar turime. Mes treniruojamės profesionaliai - dukart per dieną. Tad darbas, darbas ir dar kartą darbas galėtų būti „Sirenų“ šūkiu.
Labiausiai nustebino „Kibirkšties-Tichės-IKI“ žaidimas. Šią komandą sustiprinus Gintarei Petronytei, ji atrodo išties pajėgi. Kiek daugiau tikėjausi iš „Lemminkainen“, bet jokiu būdu nenoriu nuvertinti klaipėdiečių, nes iš tiesų čempionate nėra nė vienos silpnos komandos.“
Tadas Stankevičius („Kibirkštis-Tichė-IKI“): „Mums antrasis ratas tikrai vykęs. Patyrėme vos du pralaimėjimus, vienas jų, galima sakyti, planuotas („VIČI-Aistėms“), tik „Sirenoms“ niekaip neradome priešnuodžių. Tačiau komanda įgijo neblogą sportinę formą, be to, mus kol kas aplenkė ligos ir traumos. Manau, geriems rezultatams tiesiog atėjo laikas, sąžiningas ir nuoseklus darbas pradėjo duoti vaisių. Džiaugiuosi labai šauniu mūsų kolektyvu, žaidėjos kaunasi viena už kitą ir tai taip turi įtakos geresniam žaidimui.
Kalbant apie kitas komandas, man išties labai smagu žiūrėti į „Sirenas“. Pasirodo, ir trys žaidėjos su keliomis pagalbininkėmis gali tempti komandą, kuria labai padeda geras ir patyręs treneris.“
Dalius Ubartas („Lemminkainen“): „Negaliu teigiamai vertinti antrojo rato, nes pralaimėjome savo pagrindinėms priešininkėms turnyro lentelėje. Manau, tai lėmė ne tiek mūsų blogesnis žaidimas, kiek stipriai pagerėjęs varžovių žaidimas, ypač kalbant apie Vilniaus komandą. Mums trūko traumuotos Julitos Bungaitės – jos ūgio ir patirties, be to, šventinė pertrauka neišėjo į gera, komanda nedemonstruoja to žaidimo lygio, koks buvo iki Naujųjų metų. Bet neabejoju, kad grįšime į vėžes ir dar pakovosime dėl prarastų pozicijų.
Antrajame rate krito į akis vis solidesnis „Kibirkšties-Tichės-IKI“ žaidimas, kuris nuolat gerėjo ne tik G. Petronytės dėka. Nustebino traumų išretintų „Sirenų“ pergalės – šios komandos žaidėjos rodė neeilinį charakterį ir kovingumą.“
Sinilga Bartaševičiūtė („Utena“): „Antrajame rate pamažu atradome savo žaidimą. Jeigu nebūtume netikėtai pralaimėjusios „Sūduvai“, sakyčiau, kad laimėjome visas rungtynes, kurias ir turėjome laimėti. Labai skausmingas buvo pralaimėjimas vienu tašku Klaipėdos ekipai. Mūsų komanda treniruojasi tik tris kartus per savaitę, tad esame mažiausiai dirbanti ekipa visoje lygoje. Taip yra todėl, kad Utenoje neturime sąlygų žaidėjų apgyvendinti, beveik visos važinėja iš kitų miestų. Bet tai stengiamės kompensuoti įvairiais būdais, be to, komandoje žaidžia patyrusios krepšininkės ir tai yra didžiausias mūsų privalumas.
Didelių staigmenų, manau, antrajame rate nebuvo, nors nelogiškų rezultatų ir pasitaikė. Tačiau tuo ir įdomus šis čempionatas – iš anksto aiškių rezultatų beveik nėra.“
Ričardas Maceina („LKKA-Aistės“): „Palyginti su pirmuoju ratu mūsų žaidimas ir rezultatai prastesni. Pralaimėjome rungtynes, kurias turėjome laimėti. Bet čempionatas dar ilgas, tikiu, kad išlipsime iš duobės. Į ją patekome dėl meistriškumo stokos. Ne kartą lygiai žaisdavome ar pirmaudavome tris, tris su puse kėlinio, o pabaigoje neišlaikydavome. Komandoje daug jaunų žaidėjų, kurioms trūksta stabilumo. Laimime, kai lyderėms padeda ir atsarginės. Bet mes labai stengiamės, žaidėjos tobulėja ir neabejoju, kad ateityje mūsų žaidimas gerės.
Antrajame rate ne tiek nustebino, kiek patvirtino išankstinius spėjimus, kad „Kibirkštis-Tichė-IKI“ taps šio rato atradimu. Komanda susižaidė, sustiprėjo. Maloniai nustebino traumų išretintos, bet nepalūžusios „Sirenos“ ir visą naštą tempusios trys šios komandos žaidėjos.“
Elvyra Šablinskienė („Sūduva“): „Antrąjį ratą vertinu blogai, neviskas pavyko. Buvo gerų rungtynių, tačiau nemažai jų galėjome sužaisti geriau. Ypač nesisekė sėkmingiau kovoti lemiamomis minutėmis. Mano įsitikinimu, tokius rezultatus lėmė objektyvios priežastys – patirties ir vidurio puolėjos trūkumas. Mes žaidžiame be tikro „centro“ ir tai yra didelė problema. Be to, kai kurios jaunos krepšininkės tokio lygio krepšinį žaidžia pirmus metus. Vis dėlto džiaugiuosi jų daroma pažanga.
Nepasakyčiau, kad mane čempionate kas nors labai nustebino, nebent atskirų žaidėjų blykstelėjimai. Vienas tokių – „Sirenų“ gynėjos Ievos Stankevičiūtės mums įmesti 4 iš 5 tritaškių.
Birutė Dominauskaitė („Rūta“): „Tikėjomės kitokių rezultatų, bet nepavyko mums geriau sužaisti ir antrajame rate. Kodėl, sunku pasakyti. Regis, surinktos neblogo lygio krepšininkės, tačiau aikštėje dėl kažkokių priežasčių nesiklijuoja komandinis žaidimas. Iš pradžių trūko susižaidimo, bet dabar šios problemos neliko. Galvojau, reikia labiau patyrusio trenerio, tad pasikvietėme Arūną Kačerauską. Tačiau mums trūksta ir lygiaverčių keitimų, atsarginių žaidėjų suolas - labai trumpas, o dar ir traumos kamuoja - negali žaisti Ieva Kazlauskaitė. Toks įspūdis, kad „Rūta“ vis žingsniu atsilieka – prieš dvejus metus šios sudėties mūsų komanda būtų patekusi į LMKL stipriausiųjų ketvertą, bet šį sezoną čempionatas labai sustiprėjo.
Mane labiausiai nustebino „Sirenų“ vidurio puolėja Kristina Alminaitė – jos pažanga akivaizdi.
