„Jei aš šiandien būčiau mokytojas, mane toks pasiūlymas žeistų. Norima pasakyti, kad aš, 30 metų dirbęs mokykloje, dabar, kai man reikia susirasti kitą darbą, jo nesugebėsiu susirasti? Mane tokia nuostata žeistų“, – naujienų portalui balsas.lt sakė Lietuvos Laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas, išgirdęs Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininko Audriaus Jurgelevičiaus ir Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininko Eugenijaus Jesino mintis, kurias jie dėstė trečiadienio rytą surengtoje spaudos konferencijoje.
Ankstyva pedagogų pensija – didesnė našta kitiems dirbantiems
Komentuodamas pedagogų profsąjungų vadovų pageidavimus, kad reikia naikinti mokinio krepšelį ir pereiti prie ,,klasės komplektų finansavimo“, kad ,,mokykla nepriklaustų nuo mokinių skaičiaus didėjimo ar mažėjimo“, kad nepaisant mokinių skaičiaus mokykloje ir pamokų kiekio, pedagogams reikia užtikrinti visą darbo krūvį (gal tiksliau būtų sakyti – atlyginimą kaip už visą krūvį?, red. past.), bei norą leisti išeiti į pensiją sulaukus 55 metų (ar kiek vėliau, bet anksčiau už kitus – red. past.) ir turint 30 metų pedagoginio darbo stažą, nes ankstesnis išėjimas į pensiją esą padėtų išspręsti ir pedagogų atlyginimų didinimo klausimą, Ž. Šilėnas sakė:
„Viena pagrindinių Lietuvos pedagogų problemų – kad jie dažniausiai visą gyvenimą ir būna pedagogai, ir nepereina į jokią kitą profesiją. Kitas klausimas, kuo jie motyvuoja? Ar tai reiškia, kad po 30 metų žmogus jau nebegali mokyti? Kodėl žmogus, kuris yra labai patyręs ir sukaupęs daug žinių – būtent to, ko reikia moksleiviams, jis turėtų nebedirbti?
Jei jie galvoja, kad vieniems išėjus į pensiją, kitiems padidės krūviai ir algos, tai toks problemos sprendimo būdas yra neteisingas. Jeigu yra per daug mokytojų ir per mažai mokinių, reikia mažiau mokytojų ruošti, mažiau jų įdarbinti. Bet ankstesnis pedagogų išleidimas į pensiją dėl to, kad jų yra per daug, reiškia, kad jų išlaikymo našta užkraunama visai pensijų sistemai. Tai bus naštos perkėlimas ant kitų žmonių pečių“.
Nori ne ,,mokinio“, o ,,mokytojo krepšelio“?
Švietimo profesinių sąjungų lyderių siūlymui vietoje ,,mokinio krepšelio“ įvesti ,,klasės komplektų finansavimo“ arba ,,klasės krepšelių“ sistemą ir dar sumažinti klases, Ž. Šilėnas sako turįs tikslesnį apibūdinimą.
„Juokaudamas galėčiau pasakyti, kad atrodo, jog jie nori ,,mokytojo krepšelio“. Nesvarbu, yra mokinių ar ne, yra krepšelis ir mokytoją reikia išlaikyti – mokėti jam pinigus. O jei rimtai, tai prieštarauja jų pačių pripažįstamai problemai, kad mokytojų yra per daug. Viename pasiūlyme jie sako, kad reikia mažinti mokytojų skaičių, o tai vienas iš motyvų, kodėl reikia anksčiau išleisti juos į pensiją, tačiau kitame pasiūlyme jie sako ,,darykime taip, kad mokytojų būtų daug, net jeigu mokinių ir mažėja“, – sako jis.
„Mano manymu,– tęsia Ž. Šilėnas, – tai du vienas kitam prieštaraujantys siūlymai. Jie pripažįsta, kad problema – mokytojų yra per daug, kita vertus, jie sako „toleruokime tokią situaciją, kuomet vienas mokytojas moko 5 mokinius“. Bet galima ir dar vieną klausimą užduoti: ką pasakys mokytojas, mokantis 25 mokinius, savo kolegai, kuris moko 5 mokinius ir gauna tokį patį atlyginimą? Ar tai reiškia, kad tas, kuris moko 25, yra mažiau mokytojas, ar jo darbas yra mažiau vertas?“
Pasak Ž.Šilėno, vadovaujantis tokia logika, netoli ir iki situacijos, kai vienam vaikui teks vienas mokytojas. „Bet kuo geresnis vaikas, kuris mokosi 5 mokinių klasėje ir gauna didelę dalį mokytojo dėmesio, už tą, kuris mokosi 25 vaikų klasėje?“, – retoriškai klausia jis ir primena, kad net itin prestižiniuose universitetuose, disponuojančiuose milžiniškais mūsų akimis biudžetais, profesorių ir studentų santykis yra 1 su 7-8.
„Ką daryti, kai sparčiai mažėja vaikų, tačiau turime daug mokytojų ir mokyklų infrastruktūrą – tikrai didelė problema. Kitas klausimas – ką daryti su kaimo mokyklomis ar tomis mokyklomis, kuriose yra mažai mokinių? Vieno sprendimo, tinkančio visiems, nėra, bet manau, kad mokėti mokytojams, net jeigu ten nėra moksleivių – tikrai nebūtų geras sprendimas“, – svarsto LLRI vadovas.
Nenuvertinkite pedagogų gebėjimų
Paklaustas, ar pedagogai nesupriešina savęs su kitų profesijų atstovais, kurie, dėl tos pačios emigracijos sumažėjus jų prekių ar paslaugų poreikiui, patys turi susirasti sau naujos veiklos, kad užsidirbtų, Ž. Šilėnas atsakė manąs, kad tai visų pirma yra pedagogų gebėjimų nuvertinimas.
,,Yra ir supriešinimo. Bet ar tai reiškia, kad žmogus, kuriam daugiau kaip 55 metai, negali dirbti pedagogu? Ar tai, kad jis jau jokio kito darbo negalės susirasti? Aš manau, tai yra net pačių pedagogų nuvertinimas“, – sakė jis.
Pasak Ž. Šilėno, kitas šios problemos aspektas – mokyklos yra kone vienintelis pedagogų darbdavys nuo to laiko, kai jie pradeda dirbti mokytojais. „ Jie nori iki pat pensijos dirbti tą patį darbą. Judėjimo iš mokytojų į kitus darbus yra santykinai labai nedaug, nors mokytojai turi daugybę gerų savybių ir galėtų save realizuoti įvairiose srityje“, – sako LLRI vadovas. „Ir aš buvau mokytojas, todėl toks požiūris į mane, nuostata, kad aš sugebu tik vienintelį dalyką – dirbti mokykloje, mane žeistų“, – pakartoja jis.
Kaip jau skelbta, memorandume ,, Dėl optimalaus Lietuvos švietimo finansavimo ir dėl saugios aplinkos švietimo įstaigose“, tarp pedagogų keliamų reikalavimų yra visas pluoštas, susijusių su švietimo sistemos finansavimo pokyčiais. Pasak A. Jurgelevičiaus, jie laikosi nuostatos, kad „jeigu valstybė įsipareigojusi turėti mokyklą, nesvarbu, mieste ar kaime, didelė ar maža, ji turi sukurti tokį finansavimo sistemą, kad šioje mokykloje 100 proc. būtų finansuojamas ir vykdomas ugdymo planas“. Taip pat reikalaujama, kad ,,mokytojams, dirbantiems valstybinėse mokyklose turi būti garantuotas normalus darbo krūvis ir už jį būtų mokamas tinkamas atlyginimas“, o pasak E. Jesino, ,,mokyklos neturi būti priklausomos nuo demografinės padėties ,,bangavimo“.
Balsas.lt žurnalistai primena, kad prieš maždaug 20 metų nereikalingi tapo kone visi vieno dalyko mokytojai. Ir ne dėl to, kad mokinių klasėse sumažėjo ar mokyklas uždarė. Be darbo liko rusistai. Ir nieko – nei jų kas į pensiją varė, nei jiems kompensacijas mokėjo. Patys turėjo kapanotis. Ir išsikapanojo. Vieni tapo klasių auklėtojais, kiti susirado veiklos ne mokykloje...