Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga (LJMS) pradeda įgyvendinti Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos bendradarbiavimo programos lėšomis remiamą projektą, kuriuo siekiama stiprinti Lietuvos jaunuosius mokslininkus vienijančios organizacijos bei jos narių institucinius gebėjimus, plėtoti Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos, kaip mokslininkų ir kitų tyrėjų tinklo, veiklą.
„Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga, kaip ir kiekviena augti ir efektyviau veikti siekianti organizacija, šiandieniniame pasaulyje turi skirti pakankamai dėmesio savianalizei, gerųjų patirčių aptarimui bei kryptingam darbui su nariais, tam tikrų organizacinių ir institucinių gebėjimų stiprinimui“, – teigia projekto vadovė Vilma Petrikaitė.
Pasak V.Petrikaitės, LJMS institucinių gebėjimų stiprinimo projektą sudarys gana daug skirtingų veiklų, kurios leis identifikuoti LJMS narių lūkesčius, plėtoti diskusiją apie organizacijos tapatybę, stiprinti vidinę ir išorinę komunikaciją, plėtoti Lietuvos ir Šveicarijos jaunųjų mokslininkų partnerystę, dalijantis gerąja patirtimi mokslo politikos formavimo ir finansų pritraukimo srityse. Taip pat projekto laikotarpiu planuojama organizuoti mokomąsias stovyklas, kurių metu tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkai pristatys savo mokslinę veiklą, ieškos galimybių inicijuoti bendrus tarpdisciplininius tyrimus.
„Bendravimas su užsienio jauniesiems mokslininkams atstovaujančiomis organizacijomis – labai vertinga patirtis ne tik perimant organizacinę patirtį, bet ir siekiant įgyvendinti vieną iš svarbiausių LJMS tikslų - sukurti tarpdisciplininę ir tarpinstitucinę su konkrečia institucija ar organizacija nesusijusią Lietuvos jaunųjų mokslininkų ir tyrėjų bendruomenę, kurios nariai būtų visų mokslo sričių mokslininkai, doktorantai bei mokslo darbuotojai, taip pat Lietuvos mokslininkai, dirbantys užsienyje ar verslo sektoriuje, vienijami bendrų vertybių, siejami ir formalių, ir neformalių ryšių“, – teigia V.Petrikaitė ir akcentuoja, kad jaunųjų mokslininkų kartos vienijimas vertybiniu pagrindu taptų proveržiu visai nauja jėga dalyvauti formuojant šalies mokslo politiką.
Tačiau, anot V.Petrikaitės, tai nėra paprastas ir trumpalaikis procesas, todėl ir investicijos į organizacijos narių gebėjimus, įgūdžius, institucinį stiprinimą bei atstovavimo ir aktyvumo kultūros bendruomenėje ugdymą reikalauja nuoseklaus ir tęstinio darbo.
