Be jokios abejonės, daug kam toks vienos partijos viešpatavimas buvo jau įsipykęs. Jau kurį laiką savo nepasitenkinimą tokia situacija atvirai demonstravo ne tik opozicija, bet ir mažesnieji koalicijos partneriai - socialdemokratai ir konservatoriai. Nuo 2015 metų balandžio, kuomet po rinkimų buvo sudaryta ši trijų partijų koalicija, vyriausybę draskė įvairaus pobūdžio nesutarimai ir vidaus vaidai. Kai kurie jų buvo ideologinio pobūdžio, tačiau turbūt dar didesnė jų dalis buvo tiesiog galios grumtynės, pavyzdžiui, dėl savo atstovų paskyrimų į įvairius postus. Pats T. Rõivas taip pat kritikuotas, kad pernelyg ramiai žiūri į Estijos valstybės problemas - tokias kaip visuomenės senėjimas ir auganti nelygybė.
Likimo ironija, kad Reformų partijos nuopuolį išprovokavo jų didžiausio priešininko ilgamečio Talino mero ir Centro partijos vadovo Edgaro Savisaaro krytis. Šis Estijos politikas, iškilęs dar nepriklausomybės atkūrimo laikais, visų kitų politinių jėgų buvo vertintas prieštaringai, kaltintas prorusiškumu. Todėl, kol jis vadovavo Centro partijai, su ja vengta turėti reikalų. Tačiau 2015 metai E. Savisaarui buvo labai prasti. Negana to, kad dėl infekcijos jam buvo amputuota dešinė koja, jis taip pat buvo apkaltintas korupcija ir pinigų plovimu bei nušalintas nuo Talino mero pareigų. Visgi E.Savisaaras laikėsi iš paskutiniųjų ir dar daugiau nei metus kovojo siekdamas išlaikyti savo rankose didžiausios opozicinės Centro partijos pirmininko postą ir tuo pačiu reikšmingą politinę įtaką šalyje. Šią kovą jis pralaimėjo tik šių metų lapkričio 5 d., kai neeiliniame Centro partijos kongrese, pačiam E.Savisaarui nedalyvaujant, išrinktas naujasis jos vadovas Jüri Ratas. Pastarasis politikas, kuris greičiausiai ir taps naujuoju premjeru, vos metais vyresnis nei T. Rõivas, tačiau jau porą metų ėjęs Talino mero pareigas.
Centro partijos vadovybės permainos žaibiškai pakeitė politinę padėtį. Visos kitos partijos tai priėmė kaip ženklą, kad su šia partija, turinčia antrą pagal dydį frakciją Estijos parlamente, pagaliau galima viešai derėtis ir taip nusikratyti jau įgrisusios Reformų partijos valdžios. Po keturių dienų T.Rõivas atstatydinamas iš premjero posto, o socialdemokratai ir konservatoriai pradeda konsultacijas su Centro partija dėl naujos vyriausybės suformavimo. Didelė tikimybė, kad būtent šios trys partijos ir sudarys naująją vyriausybę.
Socialdemokratams toks suartėjimas su Centro partija yra gana logiškas. Abi šios jėgos siejamos su kaire. Tuo tarpu konservatoriams (Pro Patria ir Res Publica sąjungai) toks posūkis kur kas staigesnis. Iš dalies turbūt tai būtų galima paaiškinti kaip reakciją į smukusius partijos reitingus. Jei nieko nebūtų keičiama, partijai apskritai grėstų nepatekti per kitus parlamento rinkimus. Kita vertus, pati Reformų partija dar 2005 m., žlugus tuometinio „Res Publica“ pirmininko Juhano Partso vadovaujamai vyriausybei, buvo sudariusi koaliciją su Centro partija, tad dabartiniai „reformininkų“ kaltinimai konservatoriams dėl išdavystės yra kiek veidmainiški.
Naujai formuojama koalicija iš pažiūros šiek tiek panaši į po rinkimų Lietuvoje svarstytą „nacionalinės vienybės“ vyriausybės idėją. Visgi Estijoje tokia koalicija teturės vos 56 mandatus iš 101 parlamento nario. Siekiant sutvirtinti parlamentinę daugumą, būta ketinimų pakviesti prisijungti ir 7 narius turinčią kraštutinių dešiniųjų frakciją, tačiau tam pasipriešino socialdemokratai. Pačios derybos vyksta palyginti sklandžiai, bet dėl esminių nuomonių skirtumų įvairiais klausimais ketinama pasirašyti tik gana glaustą koalicijos susitarimą.
Bet kokiu atveju, naujoji vyriausybė turėtų vykdyti kairesnę ekonominę politiką nei iki šiol. Pagrindiniai naujai formuojamos koalicijos išsikelti tikslai - spręsti visuomenės demografines problemas ir reformuoti mokesčių sistemą siekiant didesnio socialinio teisingumo.
Nemažas dėmesys konsultacijose dėl naujos vyriausybės skiriamas ir užsienio bei saugumo politikai. Taip yra ne tik dėl įtemptos situacijos pasaulyje, bet ir siekiant išsklaidyti abejones dėl Centro partijos geopolitinės orientacijos. Ši partija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“. Ir nors šis susitarimas oficialiai yra „įšaldytas“, naujasis partijos vadovas J. Ratas visiškai nuo jo neatsiribojo. Kita vertus, E.Saivsaaras nėra visiškai praradęs įtakos, tad naujoji partijos vadovybė turės dar įdėti pastangų, kad įrodytų savo paramos euroatlantinei inegracijai nuoširdumą.
----------
Liutauras Gudžinskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas
