Kur nuo šiol bus įkurdintos Kauno pedofilijos istorijos epicentre atsidūrusi mažametė Drąsiaus Kedžio dukrelė ir jos motina Laimutė Stankūnaitė?
„Balsas.lt savaitės“ žurnalistui pavyko sužinoti slapto komplekso adresą, tačiau jo paslaptys liko neatskleistos.
Pastatas slepiamas nuo akių
Be darbo, be nuolatinių pajamų, be laisvalaikio, teisės į gydymą, o svarbiausia – be galimybės planuoti savo ir šeimos ateitį. Tokia dalia tenka valstybės saugomiems liudytojams ar nukentėjusiems asmenims.
Žurnalistus bene labiausiai domina, kur šitie žmonės leidžia savo niūrią kasdienybę. Šio straipsnio autoriui iš patikimų šaltinių pavyko sužinoti, kad viename seniausių Kauno darbininkų mikrorajonų stūksantis pastatas neoficialiai vadinamas saugomų liudytojų baze.
Už senais namais apstatytos Kauno gatvės ribų tarp kelių anksčiau veikusių objektų pasislėpęs stūkso paslaptingas pastatas. Toks paslaptingas, kad niekas oficialiai jo neįvardija ir net nepripažįsta, kad jis egzistuoja.
„Tą pastatą vadiname baze, tačiau pašaliniai, paklausę, ar tokia egzistuoja, sulauktų neigiamo atsakymo, – savaitraščio „Balsas.lt savaitė“ žurnalistui pasakojo anksčiau šiame objekte kartkartėmis apsilankydavę buvę teisėsaugos pareigūnai.
Pastatas atrodo kaip visi kiti neaiškios paskirties sovietmečiu statyti milžiniški pramoninės paskirties kompleksai, tik jo nesupa sargybinių bokšteliai.
Jį slepia maždaug dviejų metrų tvora. Tą dieną, kai žurnalistas lankėsi, aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Viena pastato dalis primena objektus, kuriuose galėtų gyventi žmonės, įkurta specializuota salė.
Manoma, kad šiame name galėtų gyventi iki 30 žmonių.
Žvelgiant nuo netoliese esančio sportuoti, važinėtis dviračiais ar vaikščioti pėsčiomis mėgstančių kauniečių pamėgto tilto paslaptingojo pastato nematyti. Jį slepia tankūs medžiai ir krūmai.
Pasirodo tamsių mikroautobusų
Kaip pasakojo keli nepanorę būti įvardyti pašnekovai, oficialiai neegzistuojančiame pastate gyvenimas iš tiesų verda.
Atrodo, kad čia dažniausiai lankosi neuniformuoti pareigūnai, greičiausiai – Policijos departamento Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos tarnybos darbuotojai.
Teko girdėti, kad kiekvienas šioje bazėje dirbantis sargybinis privalo kruopščiai apžiūrėti ir užregistruoti kiekvieną atvykstantįjį ir išvykstantįjį iš pastato teritorijos.
Tačiau pasitaiko išimčių – neregistruojami ir neapieškomi kaskart šioje teritorijoje pasirodantys paslaptingi tamsios spalvos mikroautobusai tamsintais stiklais.
Spėjama, kad šiose transporto priemonėse vežami žiaurioms organizuotoms nusikaltėlių gaujoms priklausę žmonės, kurie vėliau sutiko prieš jas liudyti.
Gaubia paslaptis
Buvę teisėsaugos pareigūnai pasakojo girdėję kalbų, kad slaptame objekte įrengta keletas kambarių, kuriuose nuolat gali gyventi žmonės. Taip pat yra sporto salė, į kurią gali patekti ne tik šiame pastate apgyvendinti svarbūs liudytojai, bet ir iš įvairiose miesto vietose esančių konspiracinių butų atvežti asmenys.
Kiekviena patalpa, kambarys ar kabinetas yra saugomi specialiais tam tikro lygio elektroniniais užraktais. Į kai kuriuos jų specialias įėjimo korteles turi tik slaptuose padaliniuose dirbantys aukščiausio lygio teisėsaugininkai.
„Visiškai niekas, išskyrus Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos padalinio atstovus bei šalies policijos vadovus, neturi teisės sužinoti, kur ši slėptuvė yra ir kokia ji yra, – pasakojo buvęs Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ darbuotojas. – Šis pastatas yra ypač sustiprinto saugumo kompleksas, kuriame saugomi kasdien skustuvo ašmenimis vaikštantys žmonės. Jų parodymai yra ypač svarbūs tam tikrose plataus atgarsio sulaukusiose kriminalinėse bylose. Lietuvos įstatymai lemia, kad objekto vieta yra įslaptinta. Tačiau tarp buvusių ir esamų teisėsaugininkų jo adresas neblogai žinomas.
Kaip žinoma, grėsmingai atrodantiems, kaukėtiems ir automatais ginkluotiems „Aro“ tarnybos pareigūnams išskirtiniais atvejais tenka lydėti valstybės saugomus liudytojus į viešai vykstančius, o neretai ir nemažo žiniasklaidos dėmesio sulaukiančius teismo procesus įvairiuose šalies teismuose.
Jokių komentarų
Paslaptingas objektas iš tiesų itin slaptas. Vis dėlto savaitraščio „Balsas.lt savaitė“ žurnalistui akies krašteliu pavyko jį pamatyti.
Anksčiau šioje vietoje apsilankiusiam žurnalistui, apsimetusiam svečiu, pagrindines objekto duris pravėrė sargybinis. Jis atrodė kaip Holivudo koviniuose veiksmo filmuose vaizduojamas raumenų kalnas. Toks, kuriam nėra jokių neleistinų užkardų.
Kariškį primenantis vyras buvo nekalbus, tačiau susidarė įspūdis, kad bet kokiam netikėtam įsilaužėlių veiksmui jis pasiruošęs atsakyti smūgiu.
Panašu, kad čia išties kiaurą parą budi ypatingosios paskirties pajėgų nariai, pasirengę bet kurią akimirką atremti nelauktų svečių atakas ir numalšinti bet kokius incidentus pastato viduje.
Manoma, kad šiame pastate laikinai prisiglaudusiems liudytojams suteikiama teisė internetu paskambinti šeimos nariams ir išvysti juos kompiuterio ekrane.
Policijos departamento Kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis, ne kartą „Balsas.lt savaitės“ kalbintas saugomų liudytojų tema, lakoniškai atsakė: „Žinau, kad žiniasklaidai smalsu sužinoti apie šią itin slaptą policijos veiklos kryptį, tačiau apie tai kalbėti nė vienas iš mūsų negalime, nes tai valstybės paslaptis. Jei nusižengsime, būsime patraukti baudžiamojon atsakomybėn.“
Tik faktai:
Svarbius liudytojus Lietuvoje pradėta saugoti nuo 1994 metų.
Nuo 1993 metų iki šiol Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente vyriausiojo prokuroro pareigas einantis Antanas Stepučinskas, buvęs KGB tardytojas, aktyviai prisidėjęs prie liudytojų apsaugos programos formavimo, teigė iš operatyvininkų girdėjęs kalbų, kad anuomet nusikaltėliai aktyviai ieškodavo informacijos apie buveines, kuriose būdavo saugomi su teisėsauga sutikę bendradarbiauti jų buvę bendrai.
Dažniausiai akylai saugomiems liudytojams apgyvendinti būdavo skiriamos vietos, esančios atokiau nuo pašalinių žmonių akių.
„Kai kuriems pareigūnams teko išlieti nemažai prakaito saugant tokius asmenis, nes tarp jų buvo nemaža dalis nusikaltėlių, kurie pamažu pereidavo į kitą lygmenį. Juk per dieną tokių žmonių psichologija nepasikeičia“, – kalbėjo A. Stepučinskas.
Kadaise Žaliakalnio automobilių vagių gaujai priklausę Saulius Mečislovas ir Žydrūnas Čiapai dar 1995-aisiais tapo pirmaisiais asmenimis, sutikusiais drąsiai liudyti prieš Kauno šešėlinio pasaulio įžymybę Henriką Daktarą.
„Man yra tekę susidurti su broliais Čiapais, kai jie dar buvo saugomi specialiai aptvertoje teritorijoje Vilniaus pakraštyje. Šioje vietovėje, prižiūrimi pareigūnų, jie praleido bemaž dvejus metus, – knygoje „Tikroji Daktarų istorija“ prisiminė vienas žinomas šalies teisėsaugininkas. – Tais laikais valstybė liudytojų apsaugos programai finansavimo neskyrė. Jų apsauga buvo vykdoma iš kuklių policijos lėšų. Tarkime, kai broliai Čiapai paprašydavo jiems nupirkti cigarečių, tam būdavo skiriami pinigai iš operatyviniams pareigūnų veiksmams skirtų lėšų fondo. Vėliau Čiapai buvo perkelti į butus Kaune.“
Manoma, kad „Balsas.lt savaitės“ žurnalisto aptiktame slaptame Kauno objekte kurį laiką gyveno broliai Čiapai.
Kai brolių Čiapų liudijimais paremtoje byloje H. Daktaras buvo išteisintas, netrukus ėmė sklisti kalbos, kad jiems valstybės apsauga buvo atšaukta.
Kalbėta, kad abu broliai pradėjo piktybiškai pažeidinėti elementarius saugumo reikalavimus. Neva kartą, ištrūkę iš apsaugos akiračio, jie buvę rasti pernelyg įšilę nuo alkoholio.
Kriminalinės policijos biuro vadovai patikino, kad šios kalbos tėra prasimanymas, broliai Čiapai akylai saugomi iki šiol.
Šiandien teisę skirti apsaugą turi prokurorai arba policijos generalinis komisaras. Numatyta, kad asmuo gali būti pradėtas saugoti ir miestų bei rajonų policijos komisariatų vadovų prašymu, tačiau tokie atvejai labai reti. Pastebima, kad nuo banditų keršto Lietuvoje saugomų asmenų daugėja.
Iki šiol saugomi broliai Čiapai davė parodymus ir apie Kauno grupuotes, pasakojo ir apie mieste įvykdytus žiaurius nužudymus, galimus įtakingų nusikaltėlių ir teisėsaugos darbuotojų korupcinius ryšius („Lietuvos ryto” nuotr.)
