Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaras pasipildė unikaliu spektakliu ‒ žinomo Suomijos režisieriaus Kristiano Smedso „Liūdnomis dainomis iš Europos širdies“. Šis maksimaliai emocingas kūrinys sukurtas pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“. Kalbiname scenografę Jūratę Paulėkaitę, kuri dalyvavo šio spektaklio kūrimo procese.
‒ Ką tik įvyko antroji „Liūdnųjų dainų iš Europos širdies“ premjera. Po pirmosios premjeros praėjo penkeri metai. Kokie buvo pagrindiniai motyvai imtis naujos sceninės redakcijos?
‒ Priežastis atnaujinti spektaklį buvo noras teigti teatro pašaukimą, išgryninti jo funkciją, atsisakant visų techninių grandžių ‒ šviesos, garso, apnuoginant archajiškiausią teatro situaciją ‒ žmogus prieš žmones. Tai svarbu. Tai toliau nei aktorius prieš žiūrovus, aktualiau nei meistriškumas ir meniškumas. Čia aktorė tampa lygi žiūrovui, jie bendrauja ir kuria kartu. Ir jei tas dialogas pavyksta, finale sunku ir gera, nes visi sėdintys rate tapo lygiaverčiai. Šią akimirką nebelieka teatro.
O kartu tai yra svarbiausia dostojevskiška kulminacija ‒ susilyginimas su visais, savo puikybės atsisakymas.
‒ Dėl režisieriaus K. Smedso užimtumo kartu su aktore Aldona Bendoriūte (spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė“ vaidinančia visus vaidmenis, taip pat ir save) išvykote repetuoti į Helsinkį?
‒ Repeticijos Helsinkyje buvo dviejų nacionalinių teatrų bendradarbiavimo pradžia. Jie sudarė sąlygas ir skyrė minimalias lėšas šiam darbui atsirasti. Spektaklis buvo sukurtas „prieš visas taisykles“, kaip sako Kristianas. Suomiškos repeticijos įteisino vieną iš naujų spektaklio segmentų ‒ gyvą, veiksme esantį tarpininką‒vertėją, kuris lyg aidas atkartoja aktorių, nežinoma kalba ištartą žodį paversdamas suprantamu. Repeticijos kaip tik vyko su žiūrovais. Jose dalyvavo suomių teatro žmonės: technikai, studentai, režisieriai, aktoriai.
‒ Šis spektaklis ‒ tam tikra priešprieša šiuolaikiniam teatrui. Kiek jums svarbus F. Dostojevskis?
‒ Kas leidžia spręsti, koks yra ir koks turi būti šiuolaikinis teatras? Kokios konvencijos? Manau, šis spektaklis ‒ jokia priešprieša; jis kaip tik ir turi svarbiausius šiuolaikinio teatro bruožus. Tai realus buvimas kartu su žiūrovu, esminis teatro privalumas; visais kitais požiūriais jis beviltiškai atsilikęs ir pasenęs.
Man svarbūs tie puslapiai, kur prostitutė skaito žmogžudžiui iš Naujojo Testamento apie Lozoriaus prisikėlimą. Tai suvokimas, kad pasaulis laikosi silpnųjų stiprybe.
Šis romanas yra ne šiaip knyga ‒ tai viena iš tų, kuri turi gulėti šalia Biblijos. „Gyva“ knyga. Ir Fiodoras Kilniaširdis tebedirba savo darbą su žmonių širdimis.
‒ Šį kartą K. Smedsas į Lietuvą sugrįžo ne toks linksmas kaip anksčiau. Atrodo, kad Suomijoje, kaip ir visur kitur, režisieriai išgyvena nelengvus laikus.
‒ Tai, ką girdėjau apie Suomijos kultūros ir menininkų padėtį, kad ir kaip keista, visai panašu į lietuvišką realybę. Turbūt normalu, kad taip yra visur. Šiandien menas ne pats svarbiausias pasaulyje, ir tai, kad jautiesi nereikalingas, negali nieko pakeisti, liūdina.
Kalbant apie žiūrovus, teatre mačiau daug vyresnio amžiaus publikos. Ar tai reiškia, kad teatras neatlaiko konkurencijos su kitomis gyvenimo sritimis ir lankomas iš įpročio senų žiūrovų, kad jaunimas sunkiau jį atranda? Mačiau, kad jiems svarbus tas klausimas.
‒ Visa K.Smedso natūra ir jo spektakliai pirmiausia byloja apie tai, kad jam etiniai klausimai buvo ir išlieka svarbiausi. Nors jis yra „paklausus“ režisierius, atrodo, kad jis jau muziejinė retenybė ir man primena ant vienišos ledo lyties plaukiančią baltąją mešką.
‒ Dažniausiai liūdna susitaikyti su tuo, kad menininkas ir moralė neturi nieko bendra ir nieko bendra su tuo, ką transliuoja. K. Smedsas yra harmoninga persona, menininko ir žmogaus vientisumo pavyzdys ir gyvas įrodymas, kad kaip tik taip ir turėtų būti. Ir jis plečia savo teritoriją, kurdamas ne vien spektaklius, bet kažką toliau už jų, sėdamas mintis, poelgius, keisdamas žmones. Jei reikia ‒ kaip cunamis nušluodamas sustabarėjusias dogmas. Daug visiems siekiamų dalykų su juo dirbant nuvertėja.
Jo kodeksas ir kompasas lyg indėno, jis pasižymi puikia orientacija jam svetimame pasaulyje, jis visada budi, atpažįsta savus minioje. Jis balansuoja, nepalenktas civilizacijos mechanizmų, stato spektaklius neatsižvelgdamas į išgyvenimo taisykles, filtrus, festivalių sąlygas ‒ tik į tai, kas teisinga ir tikra iš vidaus, nepažeisdamas esminių principų.
Jis nemėgsta skubėti. Sakosi esąs labai lėtas. Nedirba daug darbų vienu metu, koncentruojasi tik į tai, ką daro.
Man patinka, kai matau jį bendraujant su žiūrovais prieš spektaklį. Niekad nesislepia, laukia publikos kaip svečio, pasitinka, atveda ir įveda į spektaklį, keliais žodžiais sufokusuoja žvilgsnius.
Galų gale tai ir atsitinka ‒ jautiesi lauktas reikalingas svečias, prieš tave ir dėl tavęs pakeliama uždanga.
‒ K. Smedsui praeitis neatskiriama nuo ateities. Kūrinyje daug temų, o viskas suspausta labai mažoje erdvėje. To siekėte sąmoningai? Ir kodėl?
‒ A.Bendoriūtės Sonia „keliauja“ per sudėtingą romaną. Režisierius ją panardina į spektaklio audinį, kur nėra laiko ir vietos vienovės ‒ ją turi sukurti ji pati. Bet šio spektaklio niekada nepavadinčiau monospektakliu. Teoriškai ‒ taip, tai monospektaklis, bet turinys ‒ kažkoks naujadaras.
Laiko ir vietos vienovė ‒ pamirštas gerų senų laikų reliktas. Sunku ją rasti šiuolaikiniuose tekstuose ir šiuolaikiniame teatre. Nors šiuo atveju, man regis, ji kaip tik yra ‒ tikrai esame kartu su aktore realiame laike ir realiame kambaryje ir klausome jos pasakojimo, kuris, nors ir apgalvotas iš anksto, kinta ir priklauso nuo mūsų čia, dabar.
Šalia visų personažų, kuriuos vaizduoja Sonia, yra ir Aldona, kuri vilki savo drabužiais, kalba apie savo laiką, apie savo šalį. Kartais per personažus, kartais visai tiesiogiai. Kalba, kreipiasi, bendrauja su visiškai konkrečiu žiūrovu, paskui žaidžia, dūksta, išblaško visus, o tada vėl grąžina į sunkias mintis. Visą laiką matai ją ir priešais sėdinčių žmonių veidus, akis, reakcijas. Ji ne viena, ji kartu su visais. Gal dėl to visa tai ir nepanašu į monospektaklį.
‒ K. Smedsas ‒ fizinio teatro kūrėjas, jam svarbus ir natūralizmas. Kiek kaip dailininkė prisidedi prie tokio teatro atsiradimo?
‒ Sunkiai sektųsi jį klasifikuoti, nuo tikslo jis eina į priemones. Formos išorę visada diktuoja sumanymas. Jis visada turi labai aiškią ir pagrįstą idėją, o tada ir kreipiasi. Ir aš kreipiuosi, kai turiu ką pasakyti ar papildyti, ir ne vien kaip dailininkė. Jis labai ilgai kūrė išvis be scenografo, visiškai autorinį teatrą, taip pasiekdamas vientisumą, nes ir tekstas, ir režisūros sprendimai, ir vizualus rūbas atsirasdavo vienu metu vienas iš kito. Tokia organika man yra nuostabiausias dalykas teatre, tik jo verta siekti, ištirpinant visus komponentus vienas kitame.
‒ Esi dailininkė, o spektaklio atskiras dalyvis ‒ nestabilumas. Kaip jį padedi sukurti? Konkretūs daiktai lieka tik kaip tam tikros užuominos. Kodėl taip smarkiai pakito vizualioji spektaklio pusė?
‒ Nestabilumas slypi teatro prigimtyje ir nėra prasmės nuo jo bėgti. Jis turi ne tik negatyvią pusę, jis yra būtent tai, kuo spektaklis pranašesnis už filmą, už paveikslą ‒ jis nėra baigtas, įvykęs, jis vyksta ir baigiamas kartu su žiūrovu.
Spektaklio daiktai tik varganos šiukšlės, seno šlamšto krūva, sustumta į centrą. Jie visi likę iš pirmojo spektaklio, surasti Kristiano ar Aldonos. Nubyrėjo visa, kas nereikalinga pasakojimui, prisidėjo tik vienas naujas siurrealistinis objektas, nužudytosios senės suknia‒namai‒parduotuvė. Didžiausia naujiena yra erdvė ‒ žiūrovai yra kambario viduryje, virsdami svarbiausiu scenos objektu. Žiūrovų veidai ir yra spektaklio scenografija, kiekvieną kartą vis kita.
‒ A. Bendoriūtė nekuria įprasto vaidmens ‒ per atskirus veiksmus sukuria atskirų personažų kontūrus. O tau reikia šias metamorfozes materializuoti. Kuo remiesi?
‒ Visas metamorfozes ji materializuoja pati, beveik nekeisdama nei balso, nei išorės pavidalų, pabrėždama, kad tai tik Sonios‒Aldonos pasakojimas. Mano indėlis į spektaklį labai kuklus, jei išvis toks yra, ne aš reikalinga tam spektakliui, o jis man.
‒ Daug važinėji po pasaulį, daug matai teatrų. Gal ir nėra laiko gilintis į teatro kaip institucijos struktūrą, bet įdomu, koks teatro modelis tau priimtiniausias?
‒ Žaviuosi senaisiais teatrais, turinčiais šimtametes tradicijas, genealoginį medį, ypatingas jausmas, kai gali suvokti save kaip tos giminės dalelytę. Jaudina, kai matai, kaip kartą keičia kita karta, kaip perduoda ir perima, kaip jaunimas kvailioja, erzina senius, kaip anie gedi „auksinių laikų“, o paskui pasislenka ir padaro vietos snargliams.
Bet matau ir kitokias formas, klajūnus be namų, kiekviename krašte trumpam paliekančius pėdsaką, kuriančius niekur nepritvirtintus ansamblius, nomadų komunas, laisvas kurti ką nori ir kaip nori. Tai turbūt dar senesnė tradicija, prasidėjusi iki profesionaliojo teatro atsiradimo.
Turi būti ir viena, ir kita kaip viena visuma. Autsaideriai stimuliuoja meistrus ir atvirkščiai.
Daiva Šabasevičienė