.jpg)
Šeštadienį buvo paminėtos Japonijos miesto Hirosimos subombardavimo 66-osios metinės. Visai gali būti, kad dėl to bombardavimo dalis kaltės tenka ir iš Lietuvos kilusiam amerikiečiui.
Šimtai tūkstančių žuvusiųjų
1945 metų rugpjūčio 6 dieną lėktuvas „Enola Gay“ – modifikuotas JAV karinių pajėgų naikintuvas B-29 – numetė ant Hirosimos atominę bombą, pavadintą „Mažyliu“ („Little Boy“). Žuvo maždaug 80 000 žmonių, buvo nuniokota apie 80 procentų miesto teritorijos. Per keletą kitų mėnesių dar mažiausiai 90 000 žmonių mirė nuo sužeidimų ar radiacijos.
Tai buvo antrasis kartas, kai buvo susprogdinta atominė bomba (pirmasis bandymas vyko Naujosios Meksikos dykumoje, Manheteno projekto bandymo teritorijoje) ir pirmasis kartas, kai atominis ginklas buvo panaudotas kariniams tikslams.
Buvo teigiama, kad Hirosimos ir Nagasakio atominis bombardavimas buvo pagrindinis veiksnys, dėl kurio Japonija pasidavė Amerikai ir dėl to oficialiai pasibaigė Antrasis pasaulinis karas. Tokia pabaiga. O dabar sugrįžkime į pradžią, į 1941-uosius.
Mįslingas sutapimas
1941 metų gruodžio 7-ąją ant JAV prezidento Franklino Ruzvelto darbo stalo pateko du, atrodo, jokio ryšio vienas su kitu neturintys dokumentai.
Kariškiai pranešė, kad Japonija užpuolė JAV ir subombardavo Perl Harborą − JAV karinę jūrų bazę Havajuose, Oahu salos pietiniame krante, Perl Harboro įlankoje. Antrasis pranešimas buvo apie tai, kad Rusija prie Maskvos pradėjo kontrpuolimą prieš vokiečius.
Abiejų pranešimų nei prezidentas, nei vėliau istorikai nesusiejo. Vis dėlto atidesni tyrinėtojai sako, kad abiejuose įvykiuose galima įžvelgti Sovietų Sąjungos vadovo Josifo Stalino ranką.
Nors nuo to karo prabėgę jau daugiau kaip 60 metų, dar ir šiandien esama neišslaptintų dokumentų. Dalis jų susiję su sovietų žvalgybos organizuota operacija kodiniu pavadinimu „Sniegas“. Dokumentai slapti iki šiol, nes liečia aukštus amerikiečių pareigūnus, kurių nenorima sukompromituoti net ir po mirties.
Operaciją „Sniegas“ sovietų žvalgyba, prižiūrint pačiam J. Stalinui, pradėjo XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio pabaigoje, o užbaigė 1941 metų pabaigoje. Pačiu kritiškiausiu metu, kai vokiečiai galėjo apsupti Maskvą, J. Stalinas atitraukė iš Tolimųjų Rytų kelias divizijas ir panaudojo jas Maskvai ginti.
Sovietų Sąjungos ir Kinijos pasienyje ties Mandžiūrija 1941 metais japonai laikė apie milijoną kareivių. Bijodami jų įsiveržimo, sovietai tame pasienyje irgi laikė panašias pajėgas. J. Stalinas nuolat iš žvalgų reikalavo pranešimų apie tai, kokiu atveju Japonija galėtų užpulti Sovietų Sąjungą. Perspektyvos turėti Tolimuosiuose Rytuose antrąjį frontą J. Staliną šiurpino.
Savo ruožtu Japonijos vyriausybė irgi nebuvo apsisprendusi dėl karo su sovietais. Buvo manoma, kad japonai puls Rusiją tik jeigu vokiečiai užims Maskvą ir Leningradą.
Sužlugdytos derybos
1941 metų rudenį JAV vienintelė iš didžiųjų valstybių dar nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Prezidentas F. Ruzveltas buvo pažadėjęs amerikiečių moterims, kad jų sūnūs nedalyvaus jokiame kare – nebent reikėtų ginti pačią Ameriką. Tie pažadai F. Ruzveltui ir padėjo laimėti rinkimus.
Politikai suprato, kad karo JAV neišvengs, tad po truputį pramonę ir ekonomiką ėmė ruošti karui. Vis dėlto eiliniai amerikiečiai ir kariai psichologiškai karui nebuvo pasiruošę, todėl JAV vyriausybė derėjosi su Japonija, kad atnaujintų santykius, kurie pašlijo, kai japonai užpuolė Kiniją.
Tiek JAV, tiek Didžioji Britanija Kiniją laikė savo įtakos sfera, tad įsibrovusius ten japonus nubaudė – nustojo tiekti degalus. Japonija iš karto tai pajuto, nes 90 proc. joje sunaudojamos naftos pirkdavo iš Amerikos. Imperijai iškilo rimtos problemos ir teko klebenti JAV duris. Į JAV buvo paskirtas asmeniškai F. Ruzveltą pažinojęs pasiuntinys admirolas Kičisaburas Nomura, buvo pradėtos derybos dėl prekybos atnaujinimo.
Maskva suprato, kad jeigu JAV susitars su Japonija, ši tikrai pradės karą su Sovietų Sąjunga. Per savo agentus Kremlius puikiai viską žinojo apie abiejų šalių derybas ir matė, kad jos eina nepalankiu Maskvai keliu. Tada J. Stalinas ir davė komandą suaktyvinti operaciją „Sniegas“. Į JAV kaip diplomatinis kurjeris buvo pasiųstas kadrinis žvalgybininkas Vitalijus Petrovas. Jo uždavinys ir buvo sėkmingai įvykdyti operaciją.
Štai čia į areną ir išeina su Lietuva siejamas Haris Deksteris Vaitas. Jo tėvai, Lietuvos žydai Džozefas Veitas ir Sara Magilevski, į JAV atvyko 1885 metais. Sūnus gimė jau Amerikoje ir sugebėjo pasiekti didelių aukštumų, buvo asmeniškai labai gerai pažįstamas su F. Ruzveltu.
Per H. D. Vaitą, kuriam NKVD davė Kasininko slapyvardį, ir buvo nuspręsta paveikti JAV prezidentą, kad šis nutrauktų derybas su Japonija.
JAV dirbęs rusų žvalgas Ischakas Achmerovas buvo iššnipinėjęs, kad H. D. Vaitas yra Japonijos priešininkas. Su juo susitikęs V. Petrovas nieko nevyniojo į vatą, o tiesiai pareiškė, kad JAV prezidentui reikėtų perduoti duomenis apie japonus. H. D. Vaitas iš karto sutiko ir F. Ruzveltui nunešė visą paketą NKVD paruoštos medžiagos.
Beje, H. D. Vaitas NKVD dirbo ne už pinigus, o iš įsitikinimų. Maža to, kaip kvalifikuotas finansininkas, jis padėjo sovietams Amerikoje uždirbti net 12 milijardų dolerių.
Bet mes ne apie tai, o apie JAV ir Japonijos derybas. Jau atrodė, jog abi šalys susitars, kai F. Ruzveltas, susipažinęs su sovietų pateiktais dokumentais apie japonų kariuomenės judėjimą, išsidėstymą ir nuotaikas, japonams įteikė dokumentą, kuris buvo pavadintas „10 punktų programa“. F. Ruzveltas be jokių išlygų griežtu tonu pasiūlė japonams grįžti iš visų užgrobtų teritorijų į savo salą. Iki tol atsargus JAV prezidentas niekada neleisdavo sau reikšti emocijų, bet tą kartą jo nervai neišlaikė.
Šiek tiek žibalo į ugnį įpylė ir anglai. Jie žinojo, kad vokiečiai, kai tik sudoros rusus, pasuks prieš juos. Britų laivynas kolonijose neturėjo stipresnio priešo už japonus, todėl irgi siekė, kad šie kovotų su amerikiečiais. Net J. Stalinui Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis yra rašęs: „Aš prašiau Ruzvelto, kad jis spaustų japonus ir laikytų juos baimėje.“
Anglai dar 1939 metais buvo suradę šifro raktus Japonijos žvalgybos ir armijos perduodamai medžiagai, todėl puikiai žinojo apie visus japonų veiksmus. Tik sąjungininkams jie perduodavo ne viską. Vis dėlto taip sutapo, kad kai tik Kasininkas perdavė rusų dokumentus, panašius dokumentus perdavė ir britai.
Subombarduotas laivynas
Derybų tarp JAV ir Japonijos pabaigos japonų laivynas laukė išplaukęs į vandenyną. Tokijas buvo perspėjęs ir savo kariškius, ir visas diplomatines tarnybas, kad jei Japonija nutrauks derybas su JAV, tai iš karto per radiją, kai skaitomos oro prognozės, perduos pranešimą: „Šiaurės vėjas, debesuota...“
Kai tik nuskambėjo toks pranešimas, japonų eskadra pasuko Perl Harboro link. Apie amerikiečių laivyną ir jo komandą, linksmai leidžiančią laiką Havajuose, japonai žinojo viską, todėl operaciją buvo suplanavę iki smulkmenų. Amerikiečiai gyveno nerūpestingai, nieko neslėpė ir nelaukė jokių priešų. Jų žvalgybos duomenimis, japonų laivynas turėjo būti prie Kurilų.
Japonams padėjo ir gamta. Ciklonas neleido amerikiečių lėktuvams pakilti į orą ir pamatyti artėjančius priešo laivus. Jūrų kelias, kuriuo plaukė japonai, buvo nuošalus, tad jų irgi niekas nepastebėjo. Anglų žvalgyba buvo iššifravusi pranešimus ir pasiuntusi pranešimą į Londoną, kad perspėtų amerikiečius apie ataką, bet šis pranešimas taip ir liko Londone...
Septintą valandą 55 minutės ryto pirmoji Japonijos bombonešių banga smogė Perl Harborui. Admirolas Isoroku Jamamotas pasirinko idealų laiką netikėtos atakos pradžiai. Buvo sekmadienio rytas − pats ramiausias savaitės metas. Tik keli karininkai ėjo tarnybą. Daug jūrų pėstininkų pusryčiavo bazės valgykloje, o orkestras JAV karo laive „Nevada“ kaip tik užgrojo „Pakelti vėliavą“. Orkestrui tebegrojant, 183 japonų lėktuvai – 49 bombonešiai, 51 pikiruojamasis bombonešis, 40 torpedinių bombonešių ir 43 „Zero“ naikintuvai − pradėjo atakuoti JAV karinių pajėgų aerodromus ir linijinių laivų rikiuotę.
Aštuntą valandą 50 minučių ryto įvyko antroji japonų atakos banga. Iki to laiko spėję atsitokėti amerikiečiai paleido stiprią zenitinių pabūklų užtveriamąją ugnį. Bet jos nepakako sulaikyti didėjančiai katastrofai. Japonų lėktuvams baigus antpuolį, svarbiausios JAV netektys buvo nuskandinti 4 linijiniai laivai, įskaitant „Arizoną“, kuri neteko per tūkstantį įgulos narių.
Taigi Japonija, praradusi tik 29 lėktuvus, vienu šiuo smūgiu įgijo karinio jūrų laivyno pranašumą Ramiajame vandenyne.
Rizika pasiteisino
1941 metų pabaigoje J. Stalinas paskambino armijos vadui Georgijui Žukovui ir paklausė, ar šis galįs garantuoti, kad vokiečiai neužims Maskvos. G. Žukovas lyg ir nedvejodamas ištarė, kad Maskvos neatiduosiąs, tik paprašė bent dviejų divizijų ir 200 tankų. Stalinas pažadėjo, kad pagalba bus. Jis dar prieš mėnesį, nežinodamas, kaip baigsis Japonijos ir JAV derybos, surizikavo ir davė įsakymą permesti link Maskvos dalį kariuomenės iš Tolimųjų Rytų. Ir tai su kaupu pasiteisino. Nors vokiečių ir rusų jėgos buvo panašios skaičiumi, tačiau neišvargę rusų kariai nustumė vokiečius nuo Maskvos.
Kitą dieną po Perl Harboro sutriuškinimo JAV ir Didžioji Britanija paskelbė karą Japonijai. Savo ruožtu Vokietija ir Italija paskelbė karą Jungtinėms Valstijoms. Galima sakyti, kad nuo tos minutės prasidėjo tikras pasaulinis karas.
O japonų laivai, per sėkmingą operaciją sutriuškinę JAV laivyną, sugrįžo į Hirosimą ir jūreiviai nugalėtojai iškilmingai pražygiavo šio miesto gatvėmis.
Amerikiečiai ilgai atsiminė savo laivyno pralaimėjimą. Jiems tai buvo didžiulė tragedija. Vėliau, pralaimint Japonijai, jie neužmiršdavo paminėti: „Tai jums už Perl Harborą“. Už Perl Harborą buvo subombarduota ir Hirosima.
Tik faktai:
Haris Deksteris Vaitas (1892–1948 m.) gimė JAV, Bostono mieste. Buvo jauniausias iš 7 vaikų, gimusių litvakų Džosefo Vaito ir Saros Magilevski, iš Lietuvos į JAV emigravusių 1885 metais, šeimoje.
1917 metais H. D. Vaitas išėjo tarnauti į JAV armiją. Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo Prancūzijoje. Vėliau Studijavo Kolumbijos, Stanfordo ir Harvardo universitetuose ir įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį.
Demokratas, didelis F. Ruzvelto idėjų ir politikos šalininkas H. D. Vaitas 1934 metais tapo Amerikos iždo departamento darbuotoju ir iždo sekretoriaus Henrio Morgentau padėjėju. H. D. Vaitas taip pat dirbo ir Valstybės departamento Užsienio reikalų skyriuje.
H. D. Vaitas laikomas Morgentau plano iniciatoriumi ir pagrindiniu rengėju. Po karo šis planas numatė visišką Vokietijos nuginklavimą ir pavertimą agrokultūrine šalimi. Po plano projektu pasirašė ir JAV prezidentas F. Ruzveltas, ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis.
1939 metais H. D. Vaitas imtas įtarinėti šnipinėjimu ir slaptos informacijos iš JAV Saugumo departamento nutekinimu Sovietų Sąjungai. Keletas rusų šnipų, perbėgusių į Amerikos pusę, Federalinių tyrimų biurui patvirtino, jog H. D. Vaitas yra NKVD šnipas, dirbantis Rusijai.
Nepaisant įtarinėjimų ir FTB laiško Baltiesiems rūmamas, kuriame buvo informacija apie „Rusijos šnipą Amerikos valdžios institucijose“, H. D. Vaitas 1946 metais buvo skirtas Tarptautinio valiutos fondo vadovu.
1948 metais H. D. Vaitas liudijo prieš specialų Tyrimų dėl valdžios narių veiksmų komitetą, kuriame dievagojosi niekada nebuvęs komunistu ir nedirbęs Rusijai. Bebaigiant liudyti, H. D. Vaitą ištiko širdies smūgis. Po trijų dienų H. D. Vaitas, ištiktas dar vieno širdies smūgio, mirė. Medikų išvadoje buvo pažymėta, jog širdies smūgį galėjo sukelti vaistų perdozavimas.
Po mirties H. D. Vaitas įvardytas kaip „Venonos“ projekto dalyvis, kuris pasirašinėjo Juristo, Ričardo, Advokato slapyvardžiais. Pagal tą projektą Antrojo pasaulinio karo metais vyko slaptas JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgybos biurų bendradarbiavimas su Sovietų Sąjunga. Bendradarbiaudamos JAV ir Didžioji Britanija siųsdavo Rusijai užkoduotas žinias.
H. D. Vaito dalyvavimas „Venonos“ projekte liko neįrodytas, tačiau praėjus 2 metams po jo mirties FTB, ištyręs dokumentus ir liudijimus, paskelbė, jog Juristas tikrai buvo H. D. Vaitas.
