„Lithuanian Beatbox Family“ – tai Bogdanas Sienkevičius (Bogis), Povilas Tumis (Slygrid), Domas Dominykas Benediktas Dieliautas (Doms), Ernestas Bogdanovas (Beep), Danielis Baranovskis (Daniels) ir Tomas Tradišauskas (Destiny).
Uždavėme paprastus klausimus, kad vaikinams būtų lengviau atsakyti muzikaliai.
– Kas yra „beatboxas“?
– „Beatboxas“ – tai modernioji vokalinė perkusija, atsiradusi iš džiazo improvizacijų, augusi kartu su hiphopo kultūra, įtraukianti į save vis daugiau muzikinių žanrų ir tapusi unikalia muzikinės saviraiškos priemone. Taip pat galima būtų sakyti, kad tai yra garsų pamėgdžiojimas, ką žmonės darė visada nuo egzistavimo pradžios. Kalba irgi yra garsų pamėgdžiojimas. „Beatboxą“ galėtume laikyti internacionaline kalba.
– Kas sužavėjo šiame muzikos žanre ir kokie buvo pirmieji bandymai?
Beep: Kai pradėjau, tai tikrai dar nebuvo populiaru, todėl greičiausiai sudomėjo šio muzikinio žanro unikalumas ir tai, kad jis yra naujas ir yra ką tyrinėti, dar yra daug ką jame atrasti. Pirmieji bandymai – kupranugario stilius – spjaudymasis, takto nelaikymas, o iš tikrųjų viskas prasidėjo nuo geriausio draugo, užkrėtė mane šiuo virusu.
Doms: Sužavėjo galimybė reikštis muzikoje ir tai daryti unikaliai, kalbant apie laikotarpį, kai tai pradėjau. Taip pat kad „beatboxas“ neturi rėmų ir jokių ribų, viskas, kas susiję su muzika, šokiu ar iš esmės su bet kokiu kitu menu, gali būti susiję ir su „beatboxu“. Pirmieji bandymai buvo labai primityvūs, niūniuojant ir lūpomis bei liežuviu mušant rimtą. Bet tuo metu aplinkiniai jau buvo sužavėti.
Slygrid: Muzika buvau sužavėtas nuo vaikystės, todėl domėjausi muzikos kūryba: grojau gitara, kūriau muziką kompiuterinėmis programomis. Visi žmonės yra „beatboxeriai“, todėl ir aš, dar prieš suprasdamas, kas tai yra, esu tai išbandęs – imituodavau įvairius garsus arba darydavau kažką panašaus į a cappella. Apie „beatboxą“ sužinojau susipažinęs su pradedančiais „beatboxeriais“ Lietuvoje ir netyčia aptikęs Rahzel (vienas žymiausių „beatboxerių“ pasaulyje, vadinamas Garso Krikštatėviu (angl. The Godfather of Noyze) garso įrašą. Po jo perklausos buvau apstulbęs ir buvo sunku patikėti, kad tai yra įmanoma. Nuo tada aš visą laiką po truputį mokiausi šio amato, nes man tai labai patiko ir tai tapo mano mėgstamiausiu hobiu. „Beatboxas“ yra nuostabus, nes tu pats esi instrumentas ir tau nereikia ko nors nešiotis ant kupros ar būti tam tikru metu tam tikroje vietoje, – priešingai, tai gali daryti beveik bet kur ir bet kada.
Daniels: Sužavėjo įvairūs garsai, tokie kaip „scratchai“, sirenos ir kiti FX garsai (tai, ką darydavo Michaelas Winslow daugiaserijiniame filme „Policijos akademija“). Pirmieji bandymai buvo bergždi, turbūt kaip ir daugumai. Bet išgavęs pirmuosius savo garsus buvau apimtas euforijos ir norėjosi tobulėti toliau.
Bogis: Mane sužavėjo neribotos šio muzikinio žanro galimybės. Kiekvieną dieną besitreniruodamas gali atrasti naujų garsų, naujų technikų ir sukurti naujų ritmų. Manau, kiekvienas pradedantysis dėmesį atkreipia dažniausiai į internete įkeltas kitų „beatboxerių“ sukurtas rutinas ar ritmus ir bando juos atkartoti – taip ir aš žengiau pirmuosius žingsnius šiame muzikiniame žanre.
Destiny: Man tai yra labiau atlikimo būdas nei žanras. O sužavėjo būtent tai, kad nulinėmis sąnaudomis galima kurti paties įvairiausio žanro muziką. Tai ir atspindi tikrąją „beatboxo“ jėgą ir harmoniją. Kaip ir daugumai „beatboxerių“, pirmieji įdomesni garsai buvo klasikiniai specialūs garso efektai iš filmų ir animacijų, kuriuos stengiamasi atkartoti kuo tiksliau.
– Kas yra svarbiausia „beatboxe“?
– „Beatboxe“ viskas yra svarbu: techniškumas, muzikalumas, originalumas, įvairialypiškumas, struktūra, kompozicija ir kitos detalės. Taip pat norint kokybiškai atlikti „beatboxą“ reikia išlavinti kvėpavimo techniką.
– Ar dažnai kiti muzikantai sako, kad darote nesąmones?
– Iš tikrųjų, iš muzikantų to girdėti neteko nei vienam. Iš jų tenka girdėti tik teigiamų atsiliepimų. Kartais, žinoma, gauname konstruktyvios kritikos, kuri yra labai sveika ir padeda augti, bet kad žemintų ir vadintų nesąmonėmis – taip nėra buvę. Manom, taip galėtų sakyti tik nieko apie muziką nesuprantantys žmonės arba „pavidoliai“.
Beep: Man asmeniškai teko girdėti, kad tai yra nesąmonė ir kad veltui gaištu laiką, iš motinos ir draugų, bet tai buvo, kai tik pradėjau mokytis, o dabar teliko tik reakcija „OHO!“.
Doms: Dirbant kartu su „tikraisiais muzikantais“ kartais jausdavau žvilgsnius iš aukščiau.
– Ar „beatboxeriai“ grupėje turi savo vaidmenis?
– Žinoma. Kaip ir kiekviena grupė, mes turime vaidmenis, tačiau jie nėra pastovūs, nes mūsų instrumentas yra vienas ir tas pats – burna. Kiekvienas mūsų yra kokio nors žanro specialistas: vienam regis geriau sekas, kitam elektroninė muzika, trečiam hiphopo ritmai, kitas moka unikalų garsą, todėl kiekviename mūsų pasirodymo interliude šie vaidmenys keičiasi ir, manau, tai yra gerai, neatsibosta tas pats vaidmuo
– Ar „beatboxas“ praverčia gyvenime – eilinėje situacijoje, ar dažnai pokštaujate savo galimybėmis?
– Kiekvienas įgūdis gyvenime praverčia ir kasdienieje aplinkoje, taip pat ir „beatboxas“. Vieniems tai saviraiškos būdas, hobis, kuris teikia malonumą, kitiems tai atstoja muzikos grotuvą, kai norisi paklausyt muzikos, bet nėra kaip, tretiems tai savęs pristatymo naujai kompanijai forma, padeda įsilieti į naujas kompanijas ir nustebinti žmones. O papokštauti kartais tenka, tačiau visi didesnį demėsį sutelkiame į nustebinimo efektą, o ne prajuokinimo.
– Kiek valandų per dieną reikia treniruotis, norint tapti „beatboxeriu“?
– „Beatboxeriu“ gali būti kiekvienas. Panašiai kaip išmokti kalbą. Mes patys laiko neskaičiuojame, darom tada, kai „užplaukia“, o progresas priklausys nuo tavo paties imlumo ir nuo to, kiek tu būsi atsidavęs. Vienas gali pasiekti atitinkamą lygį per 8 metus, kitas tą patį gali per 2–3, o trečiam gal nepavyks to padaryti ir per 10 metų. Žinoma, dėl dabartinės medijos pagrindus įgyti ir net aukštesnį lygį pasiekti gali kur kas greičiau nei, tarkim, prieš 5–7 metus – dabar internetas pilnas „beatboxo“ vaizdo įrašų ir pamokų.
